Italija

Plotas. 301 230 kv. km.

Sostinė. Roma (2,73 mln. gyventojų, 2009 m.).

Geografija. Šalis yra pietinėje Europos dalyje, apima aulinuko formos pusiasalį, dvi dideles salas Viduržemio jūroje (Sardiniją ir Siciliją) bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės - Elbos ir Kaprio salos). Šiaurėje Italija ribojasi su Šveicarija ir Austrija, šiaurės rytuose - su Slovėnija, šiaurės vakaruose - su Prancūzija. Italija daugiausia yra kalnų šalis, kurios teritorijoje yra Apeninų ir Alpių kalnai. Apeninų kalnai sudaro pusiasalio pagrindą. Aukščiausias taškas - Korno viršukalnė (2914 m). Alpės yra Italijos šiaurinėje dalyje. Einant nuo Apeninų į šiaurės vakarus (iki susijungimo su Alpėmis), yra Aostos, Fiemės ir Gardenos tarpukalnių slėniai ir didelė Po-Venecijos lyguma, per kurią teka Po upė. Italijos ir Prancūzijos pasienyje yra aukščiausias Europos taškas - Monblanas (4807 m).

Administracinis suskirstymas. Italija dalinama į 20 regionų, 95 provincijas ir 8092 komunas (bendruomenes). Šiauriniai Italijos regionai, kuriuose yra daugiausia žiemos kurortų ir kalnų slidinėjimo trasų, yra Aostos Slėnis ir Pjemontas, Lombardija, Ligūrija, Trentinas-Alto Adidžė, Venetas ir Friulis.

Klimatas. Italijai būdingi 2 metų laikai. Tradiciškai vasara būna karšta ir sausa, o žiema yra daugiau lietingasis sezonas. Vidutinė sausio temperatūra Italijos šiaurinėje dalyje yra apie 0 laipsnių, tačiau Alpėse nukrinta ir iki 15-20 laipsnių šalčio. Šalčiausias mėnuo yra sausis, tačiau žiemą dėl Viduržiemio jūros įtakos temperatūrų svyravimai yra didžiuliai, pavyzdžiui, šiaurėje esančiame Milane gali būti 2 laipsniai šalčio, o pietuose (Palerme) - 18 laipsnių šilumos. „Itališkos žiemos“ daugeliui asocijuojasi su švelniomis žiemomis, tačiau Alpėms tai retai galioja. Ten žiemos skirtos klasikinio kalnų slidinėjimo ir tradicinio šalčio mėgėjams. Taip pat įdomu, kad Dolomitinių Alpių regionuose būna daugiau saulėtų dienų lyginant su kitais Alpių regionais.

Gyventojai. 59, 905 mln. (2008 m. rugpjūtis): 94,5% italų, 2,5% sardinų, 1% retoromanų (Alpių tautos - friūliai ir ladinai), 0,5% tiroliečių, 0,3% franko-provansalų.

Kalba. Oficiali kalba - italų. Populiarios anglų ir prancūzų kalbos. Nors italų kalba yra sunorminta, beveik 60% gyventojų kalba tarmiškai. Pietų Tirolyje oficialios dvi kalbos: italų ir vokiečių. Keletas kalnų vietovių kalba ladinų kalba.

Religija. 85% Romos katalikų, 1% protestantų, 14% netikinčių ir ateistų.

Šalies valdymas ir politika. Valstybės forma - demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu. Prezidentas yra valstybės vadovas. Jį 7 metams renka parlamentas bendrame posėdyje su regionų atstovais. Nuo 2006 m. Prezidentu yra Giorgio Napolitano. Prezidentas skiria Premjerą. Šias pareigas nuo 2008 m. užima Silvio Berlusconi. Premjeras siūlo kitus ministrus. Abu parlamento rūmai - Atstovų ir Senato - renkami 5 metams. Pagrindinės Italijos politinės partijos: Forza Italia (FI), Kairieji demokratai.

Ekonomika. Italija priklauso labiausiai išsivysčiusių pasaulio pramoninių valstybių grupei G8. Visgi pati šalis yra tarsi padalyta į dvi dalis: ekonomiškai turtingą šiaurinę dalį, kuri pritraukia daugiausia lėšų valstybei, ir pastebimai vargingesnę, žemės ūkiu paremtą pietinę dalį.

Daug pajamų šalis susirenka iš turizmo. Pagal šį rodiklį Italija yra ketvirtoji pasaulyje (po JAV, Prancūzijos ir Ispanijos). Neabejotinai italai garsėja savo vynais ir pagal šio gėrimo eksportą užima pirmąją vietą pasaulyje. Be to, Italija yra viena stambiausių automobilių, radioelektronikos, pramonės įrangos, plastmasės ir dirbtinio pluošto, automobilių padangų, drabužių eksportuotojų pasaulyje. Italai yra vieni pirmųjų pasaulyje pagal šaldytuvų, skalbimo mašinų, rašomųjų mašinėlių, avalynės eksportą. Taip pat gausiai eksportuojama pasiūtų drabužių, makaronų, sūrio, alyvų aliejaus, vaisių ir pomidorų konservų.

Ištekliai. Italijoje mažai gamtinių išteklių, todėl daugelis pramonės įmonių perdirba įvežtines žaliavas. Iš visų ES šalių į Italiją daugiausia importuojama akmens anglies. Kraštui pakanka cinko, alavo ir švino, o gyvsidabrio atsargos Toskanoje yra vienos didžiausių pasaulyje. Po upės slėnyje išgaunamos dujos tenkina 2/3 krašto reikmių. Sicilijoje randama daug sieros, kalio ir akmens druskų. Nuo seniausių laikų Italija garsėjo baltu marmuru, jo nemažai eksportuojama ir į kitas šalis. Iš karštųjų versmių gaunama elektros energija.

Valgiai. Visiems, išgirdus pasakymą „italų valgiai“, prieš akis atsiveria makaronų lėkštė su pačiu įvairiausiu įdaru ar tradicinė pica. Bet tai toli gražu ne visi italų valgiai. Italai garsėja kaip puikūs kulinarai jau vien todėl, kad seniausiai žinoma valgių ruošimo knyga buvo parašyta dar senovės Romos imperijoje. Italija - ne tik spagečių, bet ir picų, alyvų aliejaus, espreso kavos, kapučino, vynų kraštas. Keliaujant po Italiją tikrai smagu tyrinėti regioninius virtuvės skirtumus. Restoranuose beveik visuomet siūlomi tik itališki patiekalai - nuo koldūnėlių su špinatais šiaurėje „tortelloni“ iki įdarytų saldžiųjų raudonųjų paprikų pietuose.

Delikatesiniai valgomieji triufeliai auga šiaurėje. Milaniečiai didžiuojasi jautienos su kaulu patiekalu „ossobucco“; dėl makaronų patiekalo „Fettuccine Alfredo“ verta apsilankyti Romoje. „Pesto“ padažas (alyvų aliejus, česnakai ir bazilikai) siejamas su Genuja, „bolonese“ padažas (malta mėsa su pomidorais) - su Bolonija, „prosciutto“ (kumpis) - Parma. Šiaurės Italijos regionuose, kur daugiausia žiemos kurortų, itin mėgstama „polenta“ - iš ryžių ir kukurūzų kruopų košės sulipintas paplotėlis. Šis patiekalas labai mėgstamas Aostos slėnyje ir Pjemonte. Čia taip pat vertinami baltieji trumai „trifola d'Alba“ bei sviestas, pagamintas pagal Pjemonto receptą. Ligūrijos maisto vizitinė kortelė yra jūros gėrybių patiekalai ir padažas, pagamintas iš šviežių česnakų tyrės, alyvų aliejaus, bazilikų lapų, riešutų ir populiariojo parmidžano sūrio. Lombardijos regionas, kurio svarbiausias miestas yra Milanas, garsėja dviem virtuvės šedevrais - „minestrone alla Milanese“ ir „risotto alla Milanese“. Lengvas ir subtilaus skonio ryžių košės patiekalas - „rizotas“. Tai aristokratiškas patiekalas iš trapių ryžių, kuris itin tinka su daržovėmis, mėsa ar jūros gėrybėmis. Veneto ir Friulio regione maistas yra paprastas, mėgstami sumuštiniai. Vienas iš populiaresnių valgių - iš ryžių, žirnių ir parmezano sūrio pagaminta skysta košė „risi e bisi“. Trentino-Alto Adidžės regiono valgių ruošimui nemažos įtakos turėjo prieš keletą amžių čia gyvenę austro-vengrai. Čia mėgstamos kmynais pagardintos sriubos, džiovintas kumpis, saldieji štrudeliai, o virtuvėje neapsieinama be raugintų kopūstų ir acto. Be to, čia visada rasite ir guliašo - jautienos, troškintos raudonajame vyne ir pomidorų padaže.

Italų desertai taip pat gardūs. Vienas iš jų yra populiarusis „tiramisu“, pagamintas iš kavos, maskarponės sūrio ir biskvito. Italai savo ledus vadina „gelato“ - jie gaminami tik iš pieno, pagal skonį pridedama kavos, šokolado, vaisių.

Italų pietūs ir vakarienė susideda mažiausiai iš trijų ar keturių patiekalų. Po užkandžių (antipasto) atnešamas pirmas karštas patiekalas (primo) - makaronai, ryžiai arba sriuba. Secondo - tai pagrindinis mėsos ar žuvies patiekalas su daržovėmis arba salotomis. Paskui valgomi vaisiai, sūris arba desertas ir geriama espreso kava.

Gėrimai. Kalbant apie Italijos gėrimus, pirmiausia derėtų paminėti vyną. Kiekviename regione ar net mieste jie labai skirtingi. Pagrindinė taisyklė - jei išvykote į kitą miestą ir norite paragauti savo mėgstamo vyno, įsitikinkite, ar jo yra. Italui nemenkas įžeidimas, jei jo regione prašoma vyno iš kito regiono. Jeigu nesate centrinėje Toskanoje, geriausia neprašyti Toskanos įžymybės „Chianti“. Dar viena taisyklė - jei norite paragauti vyno, iš keturių ar penkių pasiūlytų variantų rinkitės trečią arba ketvirtą.

Keliaujant po šalį verta išbandyti garsiausius Italijos vynus: kjanti (Chianti), barbera (Barbera), sicilietišką saldų vyną marsalą (Marsala), garsųjį antikos laikų Opinijaus vyną, Benevento likerį Strega. Kiti ne mažiau garsūs Italijos gėrimai - aperityvai, činzanas (Cinzano), martinis (Martini), putojanti Asti vynas. Iš stipresnių gėrimų žinoma vynuogių degtinė grappa.

Taip pat nepraleiskite progos paragauti itališko alaus. Jus maloniai nustebins jo puikus skonis. Italų alus nėra labai garsus. Daugiausia alaus įvežama iš Vokietijos ar Belgijos. Visgi verta paragauti italų tradicinio alaus: „Peroni Gran Riserva“, „Moretti la Rossa“ ar „Amarcord“. Iš tradicinių italų gėrimų pietuose ypač mėgstamas „Limoncello“. Tai likeris, pagamintas iš alkoholio, citrinos žievelių ir cukraus. Žinoma, iš Italijos neverta grįžti neparagavus grapos - stipriosios itališkos vynuogių degtinės. Kalnuose po slidinėjimo visada sušildys puodelis kapučino, atgaivins „prosecco“ (šampanizuotas vynas), arba „bombardini“ (specialus gėrimas, kurį sudaro kava, kremas ir likeris).

Alkoholiniai gėrimai. Italija - vynų šalis, kurioje vyną gamina apie milijonas vyndarių. Mažėjant vynuogynų plotui ir vyno kiekiams, vyndarių pajamos ne mažėja, o, atvirkščiai, didėja. Sicilijoje, kaip ir visoje Italijoje, įsivyravo principas „mažiau, bet geriau“. Mažiau gaminti, bet geresnį. Mažiau gerti, bet geresnį vyną. Geresnį - reiškia ne pigų pietų stalo vyną, o brangesnį aukštos kokybės vyną. Tokio vyno gamybai skiriama nemažai valstybinių ir privačių investicijų. Didinamas vyno eksportas ir į kitas pasaulio šalis.

Istoriniai faktai. Paradoksalu, tačiau Italija yra viena seniausių ir kartu viena jauniausių pasaulio valstybių. Dabartinės Italijos gyventojų protėviai žinomi nuo I tūkst. pr. Kr. Tarp visų genčių, gyvenusių Apeninų pusiasalyje, iškilo lotynai ir sabinai, kurie 753 m. pr. Kr. įkūrė Romos miestą. Iki 1861 m. Italijos kaip vientisos valstybės nebuvo, nes buvo atskiros hercogystės ir kunigaikštystės. Ir tik tais metais Italiją suvienijo Dž. Garibaldis. Per Pirmąjį pasaulinį karą Italija kovojo Antantės pusėje, o per Antrąjį pasaulinį karą rėmė Vokietiją ir Japoniją (tuo metu Italiją valdė diktatorius Benitas Musolinis). 1946 m. birželio 18 d. po referendumo Italija pasiskelbė respublika. Italija buvo tarp NATO ir Europos Sąjungą įsteigusių valstybių, 1999 m. šalis įsivedė eurą.

Kiekvienas šiaurės Italijos regionas turi skirtingą istoriją ir savitų kultūros bruožų. Pvz., Trentino-Alto Adidžės regionu nuo romėnų laikų keliavo daug žmonių, todėl vėliau, viduramžiais, čia susiformavo labai savita kultūra. Tuomet kraštą valdė Tirolio grafai, kurių žemės driekėsi šiapus ir anapus italų-austrų sienos (vėliau jos priklausė Habsburgų dinastijai). Gindama keliautojus nuo plėšikų, Tirolio aukštuomenė pastatė daug pilių, kurios iki šiol stovi slėniuose ir prie kalnų perėjų.

Aostos slėnis ir Pjemontas nuo XI iki XVI a. priklausė prancūziškai kalbančiai Savojos kunigaikštystei. Iki šiol dalyje šio regiono vietovių kalbama prancūziškai. Tik XVI a., valdant kunigaikščiui Emanuele‘i Filiberto, ši sritis galutinai perėjo Italijai.

Įdomus faktas apie Lombardiją. Nuo XIV iki XVI a. pradžios šio regiono valdžia priklausė garsioms Viskončių ir Sforzų dinastijoms, kurios globojo meną - užsakinėjo dailės kūrinius, statė ištaigingus rūmus, bažnyčias. Dėl to šiandien šis regionas (ir ypač Milanas) gali pasigirti „gyvais“ meno lobiais.

Ligūrijos stambiausias miestas - Genuja. Čia gimė jūrų admirolas Andrea Doria ir Amerikos atradėjas Kristupas Kolumbas. Pati Genuja istorijoje pasižymėjo kaip galinga jūrinė vietovė bei stambus prekybinis uostas.