Novaturas
Nusiųsti draugui Spausdinti

ŠARM EL ŠEICHAS – SINAJAUS PUSIASALIO DEIMANTAS

Šarm El Šeichas įsikūręs Sinajaus pusiasalio pietuose. Dėl daugelio čia vykstančių tarptautinių taikos konferencijų Šarm El Šeichas dar vadinamas „Taikos miestu“. Paradoksalu, tačiau ši teritorija dažnai buvo tarptautinių konfliktų ir nesutarimų objektu. Šarm El Šeichas 1956 metais Sinajaus konflikto metu buvo užgrobtas Izraelio ir vėl grąžintas Egiptui 1957 metais. Jungtinių Tautų taikdarių pajėgos buvo dislokuotos čia iki 1967 metų „6 dienų karo“, kai miestas vėl buvo užgrobtas Izraelio. Tik 1982 metais Šarm El Šeichas kartu su Sinajaus pusiasaliu buvo grąžintas Egiptui. Po 1982 metų Egipto vyriausybė ėmėsi iniciatyvos tęsti miesto plėtrą, kuri buvo prasidėjusi Izraelio aneksijos metais. Turizmas tapo pačia svarbiausia ir didžiausia kurorto verslo sritimi.

Šarm El Šeicho kurortas yra padalytas į 6 kurortines zonas: Ras Nosrani, Shark’s Bay, Nabq Bay, Hadabą Senajį Šarm El Šeichą ir Naama Bay. Šarm El Šeichas labai skiriasi nuo kitų Egipto kurortų. Tai vienas prestižiškiausių ir brangiausių Raudonosios jūros kurortų. Čia nėra daug 2 ir 3 žvaigždučių viešbučių, tačiau puikus 4 ir 5 žvaigždučių viešbučių pasirinkimas. Viešbučių kokybė ir paslaugų lygis aukštesnis nei Hurgadoje. Dauguma viešbučių arabiško stiliaus, pastatų aukštis yra ribojamas gamtos apsaugos įstatymų.Vykstant atostogauti į Šarm El Šeichą, reikia žinoti, kad dauguma kurorto paplūdimių yra koraliniai, uolėti, viešbučių svečiams nėra paprasta įbristi į jūrą. Dėl šios priežasties dauguma viešbučių turi nutiestus į jūrą pontoninius arba medinius tiltus. Rekomenduojama avėti specialią avalynę. Šarm El Šeiche yra 2 smėlio paplūdimiai – Naama Bay kurorte ir Šarm El Maya įlankoje (netoli Senojo Šarm El Šeicho).

Naama Bay yra pats didžiausias Šarm El Šeicho kurortas su vešliomis palmių alėjomis, prabangiais viešbučiais, gausybe parduotuvėlių, jūros gėrybių ir žuvies restoranų, naktinių klubų, kazino. Populiariausi kurorto naktiniai klubai – „Le Pacha“, „Hard Rock Café“, „Little Buddha“ (šalia „Tropitel Naama Bay“ viešbučio), „Black House“ (šalia „Tropicana Rosetta“ viešbučio). Įėjimas į naktinius klubus kainuoja nuo 60 iki 100 Egipto svarų. Naama Bay kurorte gausu beduinų stiliaus kavinių, kuriose galima parūkyti kaljaną, išgerti arbatos. Naama Bay jūros pakrante nusidriekusi pėsčiųjų alėja jungia viešbučius į vieningą poilsio zoną, kurorto svečių labiausiai mėgstamą vakarinę pasivaikščiojimų vietą.

Kitas labai populiarus turistų traukos centras – Senasis Šarm El Šeichas („Old Sharm“ arba „Old Market“), nutolęs nuo Naama Bay kurorto 5 kilometrus. Jį galima pasiekti vietiniais mikroautobusais arba taksi. Kelionė taksi į vieną pusę asmeniui kainuoja apie 10 Egipto svarų. Senasis Šarm El Šeichas labai mėgstamas turistų, nes jame galima pamatyti daugiau Egiptui būdingo vietinio kolorito (tuo jis skiriasi nuo išpuoselėto Naama Bay). Čia gausu įvairių suvenyrų parduotuvėlių, restoranų. Senajame Šarm El Šeiche esančioje Sharm El Maya įlankoje yra puikūs smėlio paplūdimiai.

Netoli Senojo Šarm El Šeicho yra Hadaba – kurioje yra įspūdingu povandeniniu pasauliu garsėjanti ir dėl to nardytojų pamėgta įlanka Ras Om El Seidas. Čia dauguma viešbučių yra ant jūros kranto, o iš toliau nuo jūros kranto esančių viešbučių į paplūdimį veža nemokami autobusai. Ras Om El Seidas – ramesnė ir mažiau turistinė Šarm El Šeicho zona, tačiau ir čia yra prekybos centrų (naujausias iš jų – „Il Mercato“), kavinių („Makani“), barų („Papas Bar“) bei naktinių klubų (populiariausias – po atviru dangumi esantis naktinis klubas „Dolce Vita“).

30 km į pietus nuo Naama Bay driekiasi viešbučių zona, prasidedanti Ras Nosrani ir Shark’s Bay įlankose, esančiose už 15 km nuo Naama Bay ir besitęsianti iki Nabq Bay įlankos, pretenduojančios tapti nauju traukos centru. Prie didelių jūros pakrantėje esančių viešbučių pradeda kurtis prekybos centrai, kavinės, restoranai ir barai, tad besiilsintys šioje zonoje ras viską, ko reikia pačiam įvairiausiam poilsiui.

Šarm El Šeicho vardas yra puikiai žinomas povandeninio nardymo mėgėjams. Čia dar arčiau kranto galima nardyti ir grožėtis koraliniais rifais. Tai viena geriausių povandeninio nardymo vietų pasaulyje. Už 18 km nuo kurorto – UNESCO saugomas Ras Mohamed povandeninio Raudonosios jūros pasaulio draustinis. Iki 800 m gylio besitęsiančios koralinių rifų sienos, koralų sodai nepalieka abejingų net ir daug mačiusių povandeninio nardymo profesionalų. Tiems, kas bijo pasinerti po vandeniu, puikiai tiks paviršinis nardymas, kelionės povandeniniu laivu ar laivu stikliniu dugnu. Nuotykių mėgėjai galės paplaukioti su delfinais. Šarm El Šeiche yra keletas delfinariumų.

Šarm El Šeichas yra žinomas ne tik dėl povandeninio pasaulio. Jis vilioja turistus įdomiomis kelionėmis, kurios organizuojamos tik iš šio Egipto kurorto. Viena iš populiariausių turistų lankytinų vietų yra Sinajaus, arba Mozės, kalnas ir jo papėdėje įsikūręs Šv. Kotrynos vienuolynas.

Atvykę ilsėtis į Šarm El Šeichą, poilsiautojai turi galimybę pamatyti ir kitų šalių įspūdingus turistinius objektus – Jeruzalę, Negyvąją jūrą Izraelyje ar Petrą Jordanijoje. 

Petra. Šis senovinis uolose išskaptuotas miestas yra didžiausia Jordanijos vertybė ir vizitinė kortelė. Mozės slėnyje („Wadi Mousa“) įsikūręs miestas – įžymiausia turistų lankoma vieta Jordanijoje. Petra yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Tai, ką šiandien galima pamatyti Petroje, pastatyta ir įkurta nabatėjų – senovės klajoklių arabų, kurie atvyko į Petrą ir čia įsikūrė. Juos sužavėjo neriboti vandens ištekliai ir strategiškai puiki miesto vieta, esanti tarpeklyje, kurį lyg apsauginės sienos supo kalnai ir 100 metrų aukščio uolos. Iki II amžiaus pr. Kr. Petra tapo labai svarbiu miestu karavanų prekybos kelyje ir nabatėjų sostine. Čia prieglobstį rasdavo prekeiviai ir kupranugarių vilkstinės, čia buvo parduodamos prekės, o iš nabatėjų buvo perkamas maistas ir vanduo.

Petros miestas buvo ypatingai saugomas beduinų ir slepiamas nuo vakarų pasaulio. Nors apie Petrą europiečiams buvo žinoma iš senovės rašytojų, bet miesto vieta buvo nežinoma. Tik 1812 m. šveicarų keliautojas Johannas Ludwigas Burckhardtas atrado Petros miestą keliaudamas iš Sirijos į Kairą. Prie Negyvosios jūros sutikęs vietinį arabą ir išgirdęs iš jo apie senovinius griuvėsius, esančius apleistame Mozės slėnyje, keliautojas labai susidomėjo šia vieta ir nusprendė ją aplankyti. Žinodamas vietinių gyventojų priešiškumą europiečiams, jis buvo priverstas imtis įvairiausių gudrybių – persirengti arabu, sugalvoti įtikinamą priežastį, kodėl jis nori apsilankyti šioje vietoje. Planas pavyko, ir Johannas Ludwigas Burckhardtas atrado paslaptingąjį Petros miestą. Keliautojas pamatė tik dalį Petros, nes jo susidomėjimas vietove kėlė įtarimus vietiniam vedliui, todėl jis skubiai turėjo nutraukti žvalgybą.

Įspūdingiausi ir žymiausi Petros objektai: „Siq“ – siauras tarpeklis, vietomis susiaurėjantis iki kelių metrų, vedantis prie miesto vartų „Treasury“ (lobyno). „Treasury“ – tai apie 30 m aukščio uolose iškaltas fasadas, Petros vizitinė kortelė. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai. Keliautojams išnyrant iš tamsaus tarpeklio netikėtai prieš akis iškylantis „Treasury“ pribloškia savo didingumu ir palieka neišdildoma įspūdį visam gyvenimui.

Kiti galingi Petros simboliai – įvairiausios kapavietės, iškaltos uolose ir pastatytos tiesiog ant žemės. Tačiau Petra – tai ne tik kapavietės. Kadaise šiame mieste virė gyvenimas, jame gyveno dešimtys tūkstančių gyventojų. Čia buvo šimtai nedidelių parduotuvių, miesto gyventojai eidavo atsigaivinti prie fontano. Vanduo į miestą patekdavo sumaniai įrengtais kanalais ir vamzdžiais.

„Monastery“, arba „Deir“, yra didžiausia Petros šventykla, kurios 40 m fasadas iškaltas uolose.

Besilankantiems Petroje didžiulį įspūdį palieka raudonų atspalvių smiltainio uolos (dėl spalvų ir atspalvių miestas vadinamas rožės raudonumo miestu).

Petros statytojai naudojo išskirtinę, tik jiems būdingą statybos techniką. Fasadai, kapavietės uolose būdavo skaptuojami, statomi iš viršaus į apačią. Britų keliautoja Harriet Martineau, apsilankiusi Petroje, rašė: „Kuo ilgiau čia buvome ir kuo daugiau uolų šventyklų aplankėme, tuo stiprėjo įsitikinimas, kad gyventojai, be savo kitų keistenybių, tikriausiai buvo ir sparnuoti“.

Petra užburia savo paslaptimi, išskirtine architektūra ir dvasia. Jordanai labai didžiuojasi šia vieta, todėl siekia, kad ji taptų vienu iš 7 naujųjų pasaulio stebuklų.

Jeruzalė – vienas įspūdingiausių ir seniausių Izraelio miestų, šiandien turintis apie 720 tūkst. gyventojų. Tai daugiau kaip 3000 metų istoriją turintis miestas, tikras muziejus po atviru dangumi, kuriame susikerta žydų, krikščionių ir islamo religijos. Jeruzalė judėjų ir krikščionių kosmografijoje visada buvo pasaulio centras. Joje susieina visos istorijos linijos, didžiosios Rytų ir Vakarų religijos. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentai skiria Jeruzalei centrinę vietą. Visa Jeruzalė yra tarsi didžioji paslaptis, kurioje civilizacijų susidūrimas nėra tik politologų vizija. Jis matomas plika akimi.

Krikščioniškos bažnyčios ir vienuolynai ant Alyvų kalnelio, kuriame Jėzus praleido paskutinę naktį prieš suėmimą, sudaro keistą simbiozę su arabų namais: bažnyčios aplipusios namais iš visų pusių, nes žemė čia labai brangi. Ant Alyvų kalno karšta net ir rudenį, todėl vertėtų eiti pasieniu, kur yra šešėlis. Iš ten pasiekiami Getsemanės sodai, kur Kristus meldėsi paskutinį vakarą, buvo pagautas ir išduotas. Į kairę nuo Alyvų kalno plyti gilus Kedrono slėnis, kuriame, anot Šv. Rašto, įvyks paskutinysis teismas. Dar toliau matyti pranašų kapai, Dovydo miestas ir Siono kalnas.

Nuo Alyvų kalnelio leidžiamasi į senamiestį. Jeruzalės senamiestis suskirstytas į armėnų, arabų, žydų ir krikščionių kvartalus. Čia įsispraudusiose gatvelėse gyvena 30 000 žmonių, daugiausia arabai (ir musulmonai, ir krikščionys).

Ten, kur stovėjo karaliaus Saliamono šventykla, iš kur Kristus išvijo prekijus, o kryžiuočių laikais buvo tamplierių Ordino būstinė, stovi Uolos kalno šventykla. Šios šventyklos vakarinė siena ir yra šventoji žydų Raudų siena. Taip pat tai vieta, kurioje, anot Korano, Mahometas gavo iš pranašo Gabrieliaus galią perduoti Alacho žodį ir knygą, o po mirties stebuklingu būdu buvo perkeltas iš Mekos ir paimtas pas Alachą. Jeruzalė po Mekos ir Medinos yra trečias šventasis miestas musulmonų pasauliui.

Iš pradžių Raudų siena buvo vien gynybinė. Vėliau ją Erodas pavertė tvirtovės siena. Net ir dabar, po dviejų tūkstančių metų, ši siena, pastatyta ant žmonių prakaito ir ašarų, išlieka vilties ir atgimimo simboliu. Kažkada sukurta gynybai, Raudų siena ilgainiui tapo žydų tautos dvasiniu simboliu. Prie Raudų sienos meldžiasi būriai ortodoksų su kailinėmis kepurėmis ir juodomis skrybėlėmis (moterys meldžiasi atskirai, atskirtos nuo vyrų tvorele).

Nuo Raudų sienos pradedama eiti Kryžiaus keliu – „Via Dolorosa“. Tai maždaug kilometro ilgio Kristaus kančios kelias, musulmonų ir krikščionių kvartalais vingiuojantis iki nukryžiavimo vietos – Kristaus karsto bažnyčios. Iš pirmo žvilgsnio juo eiti nėra sunku, bet Jėzui jį teko nueiti su sunkiu kryžiumi ant pečių. Kelionė prasideda nuo Liūtų vartų, kurie yra arčiausiai Uolos kalno šventyklos. Pakeliui yra Omrim mokykla. Prie šios vietos Kristus sustojo pirmąjį kartą. Iš viso jis buvo sustojęs 14 kartų ir tris kartus parkrito, neišlaikęs kryžiaus naštos. Pagaliau „Via Dolorosa“ atveda mus prie Kristaus karsto bažnyčios. Toje vietoje buvo Golgotos kalva, ant kurios Kristus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Tai švenčiausia vieta visiems krikščionimis. Bažnyčia padalyta kaip pasaulis ir Jeruzalė – dalį šventenybių kontroliuoja stačiatikiai, dalį armėnai, dalį katalikai, dalį koptai ir sirai. Šalia bažnyčios arabų prekiautojai pardavinėja kryželius iš alyvmedžio ir kitokią krikščionišką atributiką, čia pat ir gaudantys turistus gidai.

Krikščionių ir turistų dažnai lankoma ir ta vieta, kurioje Jėzus Kristus su savo apaštalais valgė paskutinę vakarienę. Ji įrengta šalia karaliaus Dovydo kapavietės, už Jeruzalės senamiesčio sienų, ant Siono kalno papėdės.

Mozės kalnas ir Šv. Kotrynos vienuolynas

Viduriniųjų Rytų regione yra keturi pirmykščiai šventieji kalnai. Vienas iš jų – Sinajaus kalnas, esantis Sinajaus pusiasalio pietuose.

Sinajaus kalnas, dar vadinamas Horebo, arba Mozės, kalnu, – didžiai garbinamas piligrimystės centras.

Ekskursija prasideda vėlai vakare. Po kelių valandų kelionės autobusu atvykstame į Šv. Kotrynos vienuolyną, įsikūrusį Mozės kalno papėdėje. Tūkstančiai piligrimų kasnakt žvaigždžių apšviestais kalnų takeliais keliauja link šventosios viršūnės, kur, kaip menama Biblijoje, Dievas įteikė Mozei akmens plokštes – liudijimus su 10 Dievo įsakymų.

Į kalno viršūnę veda 2 keliai. Keliaujant į priekį paprastai pasirenkamas šiek tiek ilgesnis, bet nakties metu lengviau įveikiamas kelias, kurį XIX a. nutiesė egiptiečiai. Šiuo keliu taip pat traukia ir beduinų, besivedančių kupranugarius, vilkstinės. Taip jie gelbsti pritrūkusius jėgų, siūlydami pratęsti kelionę raitiems. Po trijų valandų intensyvaus kopimo, įveikus 8 km, pasiekiama Mozės kalno viršūnė (2285 m). Būtina suspėti iki saulėtekio, nes, anot vienuolių, užkopus į Mozės kalną ir jo viršūnėje pasitikus saulę, patyrus palaimą ir atgailą, atleidžiamos visos nuodėmės.

Nuo Sinajaus kalno viršūnės atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai: kiek tik akys užmato rausvo granito kalnai tarsi atbunda apšviesti pirmųjų iš kalnų išnyrančios saulės spindulių.

Saulei patekėjus leidžiamės žemyn. Galima pasirinkti antrąjį, sudėtingesnį kelią – tai 3750 vienuolių rankomis iškirstų laiptelių. Pusiaukelėje iš paukščio skrydžio atsiveria Šv. Kotrynos vienuolyno panorama. Vienuolyną aplankome nusileidę nuo Mozės kalno.

Šv. Kotrynos vienuolynas – seniausias pasaulyje rytų ortodoksų vienuolynas, veikiantis iki šių dienų. Būtent čia galima išvysti ne tik šv. Kotrynos palaikus, bet ir Biblijoje minimą liepsnojantį krūmą. Šio krūmo ugnies liepsnoje Dievas pirmą kartą apsireiškė pranašui Mozei. Šv. Kotrynos vienuolyne saugoma ir tyrinėjama daugiau nei 2000 ikonų, 3000 rankraščių, dokumentų, knygų, liturginių rakandų kolekcijų, naudojamų per apeigas. Šiandien Šv. Kotrynos vienuolynas – piligrimų iš viso pasaulio susibūrimo vieta, tiek tikinčiųjų, tiek meno mylėtojų, atvykusių susipažinti su pasaulinio garso architektūros paminklu.