Naujienos
2017-07-19

Du Dordonės perlai: Rokamaduras ir Sarlat-la-Caneda

Du Dordonės perlai: Rokamaduras ir Sarlat-la-Caneda

Rokamaduras – Šv.Amaduro miestas

Iškilęs ant uolos Causses du Quercy plynaukštėje, Rokamaduras yra viena seniausių Prancūzijoje religinio garbinimo vietų, kuri iki šiol stebina savo išsidėstymu - virš Alzu upės, prie kalkinio skardžio. Rokamaduro miestelis išsidėstęs vertikaliai, čia statiniai stovi vienas virš kito pakibę kaip vynuogių kekės. Pati žemiausia dalis – gyvenamoji gatvė, aukščiau - bažnyčios, o aukščiausiai – pilis. Trys lygmenys atspindi trijų visuomenės sluoksnių padėtį: riteriai gyveno viršuje, dvasininkijos atstovai – viduriniame lygmenyje, o pasauliečiai darbininkai užėmė žemiausią lygmenį prie upės. 1166 metais čia buvo rasta sena kapavietė su nesutrūnijusiais mirusiojo palaikais. Iš karto po šio atradimo prasidėjo stebuklai. Manyta, kad tai yra krikščionių atsiskyrėlio Šv.Amaduro palaikai. Šv.Amaduras sutapatinamas su biblijiniu Zahejumi, mokesčių rinkėju, gyvenusiu Jerichone ir pabėgusiu iš Palestinos dėl religinių persekiojimų. Po žmonos mirties gyveno atsiskyręs Rokamaduro uolose. Vietovė buvo pavadinta jo garbei - Rokamaduru („roc amador“ – Amaduro uola). Nuo to laiko miestą ėmė lankyti maldininkai, tarp kurių buvo monarchai, vyskupai ir kitos žymios personos. Šventojo palaikai  buvo sunaikinti religinių karų metu ir dabar belikę tik jo kaulų dalys, saugomos Šv.Amaduro kriptoje. Revoliucijos metais Rokamaduras pilnai sugriautas ir išgrobstytas. Tik devynioliktojo amžiaus viduryje pradėti atstatymo darbai. Dabar čia tik viena gatvė, vedanti link religinių pastatų komplekso: Dievo Motinos koplyčios, saugančios Juodąją Madoną, grotų, daugybės kitų koplyčių, kryžiaus kelio. 

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusuPrancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Vertikaliai išsidėstęs miestas

Viena gatvė, apie šeši šimtai gyventojų ir 1,5 milijono turistų kasmet – tokia mažyčio Rokamaduro miestelio statistika. Rokamaduras neįtikėtinai pakibęs ant stačios uolos. Atrodo, kad viduramžių miesto namai, bokštai, dantytos sienos kiaurai peraugo kalkinę uolą. Yra Žemėje vietų, kurios traukia žmogų ir kurias žmogus pasirenka priešingai sveikam protui, bet paklusdamas minčiai be logikos ir suvokimo. Šventos vietos arba „stiprios vietos“ – jos vadinamos įvairiai, bet viena nesikeičia – čia vyksta žmonės. Vieni su malda, o kiti su fotoaparatais, kai kurie pagalbos, o kažkas suvenyrų... Rokamaduro vertikali padėtis sąlyginai jį dalija į tris lygius: viduramžišką, religinį ir pilies. Viduramžių miestas yra žemiausiame lygmenyje ir jį sudaro viena gatvė Grande rue, prasidedanti nuo Figų vartų. Prieš kelis šimtmečius abiejose gatvės pusėse stovėjo nakvynės namai piligrimams. Dabar jų vietose įsikūrę parduotuvėlės, keli viešbučiai ir jaukūs restoranai. Parduotuvėlėse siūlomi apetitiški foie gras ir paštetai, suvenyrai, nedideli restoranai vilioja užburiančiais kvapais. „Cite religieuse“ – religinis miestas išsidėstęs viduriniajame lygyje. Tai svarbiausia Rokamaduro dalis. Čia yra visos istorinės ir religinės įžymybės:  Saint Sauveur (Šv.Ganytojo) bazilika, Šv.Amaduro kripta, Notre Dame koplyčia ir daugybė kitų. Iš žemojo lygio į vidurinįjį veda Didieji laiptai, nutrinti maldininkų kojų. Pilis pastatyta ant paties plynaukštės krašto, kaip ištikimas miesto sargas, besidairantis aplink. Tačiau ji tėra tik dalis miesto ir ne daugiau. Tai privati valda ir pilis nelankoma, išskyrus šalia jos esančią apžvalgos aikštelę. 

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusuPrancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Rokamaduro Juodoji Madona

 Atvykę į Rokamadurą, maldininkai pradėdavo atgailą nusižemindami, keliais eidami Didžiaisiais laiptais arba su simbolinėmis grandinėmis ant kaklo. Jie garsiai melsdavosi, dejuodavo, maldaudavo, murmėdavo. Maldininkai, atvykę į Rokamadurą, ne visi buvo Dievui atsidavę krikščionys. Kai kurie čia vykdavo truputį „spaudžiami“ vietos dvasininkų ir norėdami gauti nuodėmių atleidimą. Be to, dar mažytę pinigų sumą buvo privaloma skirti bažnyčiai. Religinio miestelio centre – Notre Dame koplyčia – pagrindinė piligrimystės tikslo vieta. Dabartinė jos išvaizda – daugybės pertvarkymų rezultatas. Vidurinioji jos dalis su gotikiniu portalu ir freska „Trys mirę ir trys gyvieji“ puikiai išsilaikė. Notre Dame koplyčioje saugoma Juodoji Madona su kūdikėliu, kurią, manoma, iš riešutmedžio išdrožė pats Šv.Amaduras. Madonos statula, iš tikrųjų yra dvyliktojo amžiaus, ir per šimtmečius patamsėjo prisigėrusi žvakių suodžių. Laikoma, kad ji turi stebuklingą ir gydomąją galią, ir ypač globoja jūreivius ir žvejus. Kiekvieną kartą kai kas nors jūroje, esant audrai, melsdavosi Rokamaduro Dievo motinai ir duodavo pažadą atvykti į Rokamadurą, bažnyčioje kabantis varpas pats savaime suskambėdavo. Skambėjimo  diena ir valanda būdavo kruopščiai pažymima, kad būtų galima sutikrinti su atvykusiųjų paliudijimais. Sutapimai pasitvirtindavo daugelį kartų... 1172 m. vienuolių benediktinų rašytose kronikose aprašomi 126 stebuklai. Viduje koplyčios – daug marmuro lentelių su padėkos žodžiais. Virš įėjimo į ją uoloje yra įbestas didžiulis geležinis Durandalio kardas. Anot legendos, jis priklausęs Rolandui, kuris prieš mirtį paleido ginklą virš Pirėnų kalnų, toliau nuo mūšio lauko, kad jis nepatektų į priešo rankas. Pastarasis atskridęs prie Mergelei skirtos koplyčios. 

Sarlat-la-Caneda – geltonojo akmens miestas

Paprasčiausiai jį vadina Sarla. Jis yra Juodojo Perigoro centras, sudarytas iš kreivų skersgatvių, arkų ir laiptų labirinto, apstatytas XIV-XVI amžiaus namais iš rausvai geltonos ochros spalvos kalkakmenio su charakteringais stačiais stogais. Saulėje miestas spindi aukso trupinėliais, o lietui lyjant gatvės atrodo saulėtomis nuo linksmos ir šiltos akmens spalvos. Senojo miesto planas aiškus: juosiantis bulvaras senųjų pylimų vietoje žymi uždaro viduramžių miesto ribas, viduje siauros, dažnai stačios gatvės. Siauro skersgatvio pabaigoje staiga atsiranda sena koplyčia, alėjos netikėtai pasibaigia akligatviais, gatvių labirintas atveda į nepažįstamus gyvenamus kvartalus. Vienintelė tiesi gatvė – Respublikos, kuri buvo nutiesta prieš šimtmetį. Namai čia pilvoti, kreivi, tarsi kažkada statytojai nemokėjo statyti namų, iškelti tiesių sienų. Sarla namų stogai ypatingi – sudėti iš plokščio juodo skalūno, konstrukcija dėl to ir laikosi, kad akmenys taisyklingai aptašyti ir vienas su kitu sueina išpjova. Tokiam stogui nebaisus nei uraganas, nei kruša. Net akmens grindinys slepia paslaptis. Iš viduramžių Sarla išliko dar viena įdomybė – dujiniai žibintai. Vakare visas miestas apšviestas geltona, šilta šviesa. Jei būsite akylesni ir pakelsite akis į viršų, pastebėsite daug nišų, skirtų Šv.Mergelei.  Daugiausia nišos įrengtos antrame aukšte ir namų susikirtimo kampuose. Tokių statulėlių priskaičiuojama per penkiadešimt, kai kurios nišos  tuščios, bet kadaise ir jos turėjo Madonas. Mergelės statulėlės pastatymas nukelia į juodojo maro metus, kada gyventojai meldė jos pagalbos. Nišos turėjo ir žvakes, kad būtų statulos apšviestos. Sarla unikalus, jis primena filmavimo paviljoną, kurio gatvėmis tuoj pražygiuos riteriai ar prajos muškietininkai. Sarla – renesanso architektūros draustinis. Jo vaizdingose gatvėse dažnai sutiksi prancūzų kino žvaigždes. Čia buvo filmuojama daug kino filmų: L.Besono „Žana d‘Ark“, R.Hosseino „Atstumtieji“, B.Tavernje „D‘Artanjano duktė“ ir kt.  

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusuPrancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Etjeno Boesi namas

Etjeno Boesi namas labiausiai žinomas ir fotografuojamas Sarla. Sunku įsivaizduoti, kaip jis atrodė tik pastatytas, nes tai buvo tuo metu, kai 1530 metais čia gimė labiausiai gerbtinas miesto pilietis, filosofas ir poetas, Etjenas Boesi. Jam pasisekė, kad jis buvo vyriausias sūnus, nes šešioliktajame amžiuje kilmingųjų šeimose vyriausias sūnus sekdavo tėvo pėdomis, antras būdavo dvasininku, trečias eidavo į armiją, o dukras išleisdavo už vyrų arba atiduodavo į vienuolyną. Etjeno Boesi tėvas Antuanas buvo kriminalinių bylų teisėjas, ir pats Etjenas pradžioje buvo puikus advokatas, Bordo parlamento narys, nors dar jaunystėje išgarsėjo savo literatūriniais kūriniais. Jam buvo aštuoniolika metų, kai parašė „Apmąstymai apie savanorišką vergiją“, kuriuose kritikavo absoliutizmą. Bordo parlamente E.Boesi sutiko M.Montenį, irgi gavusį pareigas paveldėjimo  keliu. Per visą savo gyvenimą E.Boesi draugavo su Mišeliu Monteniu, kurį padarė nemirtingu savo kūrinyje „Esė apie draugystę“. Jie buvo kaimynai – Montenio namai buvo Purpuriniame Perigore, o Boesi – Juodajame. Tik ankstyva E.Boesi mirtis nuo maro, kai jam buvo trisdešimt treji, juos išskyrė. Nuo tada M.Montenis užsidarė ir rašė skirtus savo draugui ir mokytojui  „Patyrimus“. 

Gurmanų miestas

Perigoras – magiškas pavadinimas kulinarijos žemėlapyje. Sarla apylinkėse daug fermų, kur auginamos antys ir žąsys ir gaminamas visame pasaulyje garsus foie gras, o ąžuolų ir riešutmedžių giraitėse renkami trumai. Jie vadinami „Perigoro juodaisiais briliantais“. Čia vyksta svarbiausias Perigoro turgus, kur prekiaujama žąsies ir anties kepenų paštetu, trumais, riešutų aliejumi, graikiškais riešutais, likeriais, Perigoro vynu, džiovintomis slyvomis armanjake ir kitais delikatesais. Vasarą Sarla miestas išgyvena fermerių ir „kulinarinių turistų“ iš viso pasaulio invaziją.

Kelionės vadovė  Algimanta Diburienė

Susijusios kelionės