Naujienos
2017-05-18

Maža, bet turtinga Ligūrija

Maža, bet turtinga Ligūrija

Italijos Rivjera

Ligūrija – Italijos šiaurės vakaruose esanti sritis prie Ligūrijos jūros. Iš paukščio skrydžio jos teritorija primena drugelį, skrendantį jūros link. Kitiems savo forma ji panaši į pasagą. Apsupta kalnų žiedu iš vienos pusės ir skalaujama Ligūrijos jūros iš kitos pusės. Ligūrijos dangui svetimi rūkai ir beveik ištisus metus šviečia saulė. Štai dėl ko Ligūrijoje tiek daug vešlios augmenijos. Didžioji Ligūrijos dalis kalnuota ir kalvota su vingiuotais slėniais, nusileidžiančiais prie siauros pakrantės. Kaimai maži ir sudaryti iš izoliuotų sodybų. Gyvenvietės nutolusios viena nuo kitos ir dažniausiai išsidėsčiusios ant kalvų viršūnių. Ligūrija dažnai vadinama Italijos Rivjera, kurią sudaro dvi dalys – Rivjera di Levante ir Rivjera di Ponente. Sąlyginai Italijos Rivjerą į dvi dalis dalija Genujos miestas. Tai pats svarbiausias Italijos uostas, tai Kristupo Kolumbo miestas. Nors didžioji gyventojų dalis gyvena pakrantėje, žvejyba nevaidina didelės reikšmės ekonomikoje dėl Ligūrijos jūros dugno struktūros – pakrantė labai gili, o tai pat ir dėl mažo žuvų kiekio (gaudomos tik sardinės, skumbrė ir ančiuviai). Viduržemio jūros kranto liniją nuo Genujos iki Prancūzijos sienos - La Riviera di Ponente, vakarinę jos dalį, italai vadina Gėlių pakrante. Šioje teritorijoje klimatas palankus gėlių, dekoratyvinių augalų, vaisių ir daržovių auginimui. Gėlių pakrantės sostine laikomas San Remo miestas. Vienas paskutiniųjų miestelių prie Italijos-Prancūzijos sienos - kurortas Ventimiglia. Jis ramesnis ir daug mažiau prašmatnus nei San Remo. Ligūrijos Rivjera buvo labai mėgstama Europos ir Rusijos kilmingųjų XIX-XX a.a.  Dabar ji yra viena brangiausių Italijos vietų. Vien Partofino kurorte vilas turi Berluskoni, Pirelli, Erikssen. Ligūrijos paplūdimiai yra smėlėti rytinėje dalyje ir akmenuoti vakarinėje dalyje. 

Ligūrija, Novaturo pažintinės kelionėsLigūrija, Novaturo pažintinės kelionės

San Remo – gėlių ir itališkos dainos miestas

San Remo vadina gėlių miestu, nes čia metų pradžioje vyksta Tarptautiniai gėlių turgūs, Gėlių paradas. Visur, kur tik bepažvelgsi, ant žalių kalnų šlaitų stovi ochra dažyti namai, terasose boluoja šiltnamiai, kur auginamos gėlės ir daržovės. Palei jūrą palmėmis apsodintas nutįsta Corso Imperatrice prospektas. Čia pat už parko matosi gražiausias miesto  viešbutis „Royal“, iš kur, kaip ant delno, tarp dviejų iškyšulių plyti San Remo įlanka. Žaliasis – Capo Verde ten, kur saulė kyla, o juodasis – Capo Nero ten, kur ji slepiasi. San Remo kurortinis bumas prasidėjo 1855 metais gydytojo ir jo pacientės meilės istorijos dėka, kurią aprašė Džovanni Ruffini savo romane “Daktaras Antonijo”. Be romantinių peripetijų, Ruffini aprašė ir kalnus bei pajūrio peizažus San Remo apylinkėse. Pasirodžius romanui anglų kalba, daugelis britų nutarė įsitikinti Ligūrijos peizažų grožiu. Tikrovė pranoko jų lūkesčius ir jau po kelerių metų San Remo užpildė pasiturintys ūkanotojo Albiono gyventojai. Jie žiemą praleisdavo Ligūrijoje, išvengdami lietingo britų salų žiemos klimato, kiti gydėsi tada paplitusią ligą – džiovą. 1860 m. duris atvėrė pirmasis viešbutis Grand Hotel Londra, po jo – Royal Park, kuris iki šiol yra vienas prestižiškiausių miesto viešbučių. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo pastatytas kazino. Mieste yra gyvenę garsūs menininkai, kompozitoriai, mokslininkai – Klodas Mone, Čaikovskis, A.Nobelis, garsiausios Europos karališkosios šeimos. Nuo 1951 metų kasmet kovo mėnesio pradžioje organizuojamas itališkos dainos festivalis. 1960-jie metai -  San Remo “aukso metai”, kada konkurse italų dainas atliko ne tik italų atlikėjai, bet ir pasaulio žvaigždės: A.Čelentano, Bobbi Solo, Džiljola Činkuetti. Nors 1970 metais specialiai festivaliams rengti buvo pastatytas teatras „Ariston“, talpinantis 25 tūkstančius žiūrovų, tačiau kitais dešimtmečiais dainos festivalis patyrė nuosmukį. Televizija transliuodavo tik finalinį koncertą-vakarą, geriausi atlikėjai ėmė ignoruoti San Remo. Naujas festivalio pakilimas prasidėjo 1980-90 m.m., tačiau jis ne visada buvo geriausios itališkos muzikos vitrina ir greitai tapo televizijos šou renginiu, o ne dainos festivaliu. Festivalyje prizines vietas yra laimėję tokie garsūs dainininkai kaip Toto Kotunjo, Adriano Čelentano, Al Bano, Eros Ramazotti, Laura Pauzini ir kt.

 Ligūrija, Novaturo pažintinės kelionės

Genujos senamiestis ir jo gyventojai

Genuja – žavingas miestas su lengvo chaoso prieskoniu. Įsikūręs ant uolų, nuo įlankos kylančių terasomis. Sunku patikėti, kad Genuja kadaise buvo didžiulė jūrinė respublika. Šiandien ji net nepanaši į jūrinį miestą, kaip Neapolis ar Marselis. Jūra dabar miesto gyvenime nebevaidina pirmykščio vaidmens. Senoji krantinė Ripa atsidūrė toli nuo vandens – tarp jų pastatyta didžiulė estakada. Ripa apstatyta šešiaaukščiais-aštuonaukščiais pastatais, stovinčiais ant tryliktojo amžiaus pirklių namų pamatų, kuriuos nuolat perstatinėjo. Lygiagrečiai krantinei eina Pre gatvėtikra viduramžių gatvė, kur kabo skalbiniai, veikia jūreivių užeigos, parduodama gyva žuvis. Senamiestis išsaugojo savo dvasią – jis daro labai seno miesto įspūdį. Ši vieta –  viduramžių Genujos „širdis“. Gatvės „carruggi“ iš tikrųjų čia labai siauros ir pakankamai gyvybingos, bėgančios tai viršun, tai į apačią, labiau primena Maroko nei itališkų miestų kvartalus. Genujoje sakoma: “Pas mus nėra pagrindinių gatvių, vien tik pagrindiniai skersgatviai”. Aptriušę pastatai ribojasi su didingos architektūros rūmais ir bažnyčiomis. Rytais skersgatviuose kvepia šviežiais kepiniais, fokačija su pesto padažu ir kava. Vidudienį gatvėse dažnai sklando keptos žuvies kvapas ir stovint tarp namų, tyloje, galima išgirsti šakučių ir peilių žvangėjimą virtuvėje bei genujiečių pokalbius už pietų stalo. O vakarais tamsiuose kiemeliuose įsigali sunkus ir saldus jazmino kvapas, kurį su pertrūkiais nugali  aitrus šlapimo kvapas, atsklindantis iš kažkurio užkampio, durų staktose save įrėmina parsiduodančios moterys... Genuja ne tas miestas, kuris užkariauja lankytojo meilę iš pirmo žvilgsnio, jo žavesys lyg nuodai lėtai įsilieja į kraują, ir tiek giliai, kiek giliai įsijauti į senamiesčio gyvenimą, vietinį maistą, šniokšiančią jūrą.  

 Ligūrija, Novaturo pažintinės kelionės

Didinga Genujos praeitis

 

Dvyliktame amžiuje susikūręs miestas- valstybė tapo stipria jūrine imperija. Platus prekybos tinklas, laivų statyba ir teikiamos bankininkystės paslaugos didino Genujos respublikos įtaką Viduržemio jūros baseine. Augant ekonomikai mieste atsirado daug pralobusių šeimų. Jos galėjo sau leisti pasisamdyti Rubensą, Karavadžą, garsius to meto architektus, kurie sukūrė daugybę meno šedevrų. Garsios giminės Genujoje – ne retenybė. Per visus aštuonis respublikos gyvavimo šimtmečius ją iš tikrųjų valdė ne oficialūs dožai, o kelios giminės, kurios kartais sudarydavo koaliciją su kita šeima, aišku, prieš trečiąją. Giminių grupuotės keitėsi, paėmus valdžią kitoms, priešininkės retsykiais būdavo išvejamos iš miesto. Genujos respublikos turto materialus įkūnijimas - taip vadinamos Naujos (arba Aukso) gatvės atsiradimas. Dabar ji vadinama Garibaldžio gatve.

Tai pati prabangiausia Genujos gatvė. Čia stovi geriausių architektų projektuoti rūmai įtakingiausioms miesto giminėms. Tai pirma pasaulyje gatvė-ansamblis pastatyta vien iš rūmų – iki tol pagrindinės gatvės susiformuodavo chaotiškai. Gatvę nutiesė miesto pakraštyje (dabar jau centras), kalno šlaite, kur anksčiau gyveno vargšai ir buvo vienuolynų valdos. Ją apstatė per dvidešimt metų ir dar po to šimtmetį pristatinėjo, perstatinėjo, naujai dekoravo. Namai, kaip skrynios ar seifai, saugantys meno turtus, su arkadomis ir kabančiais sodais, su vidiniais kiemeliais ir fontanais. Čia yra keturiolika prabangių rūmų, įkūnijančių šešioliktojo amžiaus Genujos aristokratijos politinę ir ekonominę galią. Tai nuostabūs Reale rūmai su veidrodžių ir paveikslų  kolekcija, Baltieji ir Raudonieji rūmai, vardus gavę dėl savo fasadų spalvos ir kt. Naujoji gatvė labai teatralizuota, ypač naktį. Ji skirta pėstiesiems ir ganėtinai tuščia. Gatvė dėka gatvės. Šioje nedidelėje gatvės atkarpoje yra sukoncentruotas toks kiekis lipdybos, freskų ir skulptūrų, kurio galėtų pavydėti bet kuri šalis.

Ligūrija, Novaturo pažintinės kelionės

Kelionių vadovė  Algimanta Diburienė