Naujienos
2017-01-26

Nykštukinės Europos valstybės (1): Lichtenšteinas ir Liuksemburgas

Nykštukinės Europos valstybės (1): Lichtenšteinas ir Liuksemburgas

Lichtenšteinas – šalis ant delno

Atvykstant iš Šveicarijos joks ženklas nerodo, kad pasikeitė šalis: nėra nei muitinės, nei policijos posto. Pervažiavus tiltu Reiną - tas pats kelias, tie patys kelio ženklai, ta pati kalba. Šis miniatiūrinis kraštas nėra nei Šveicarijos kantonas, nei Austrijos žemė, o suvereni valstybė, susijusi su Šveicarija tam tikrais privilegijuotais susitarimais. Lichtenšteinas yra mažiausia vokiškai kalbanti pasaulio valstybė, įsiterpusi tarp Austrijos ir Šveicarijos. Kaip privati valda, ji susiformavo aštuoniolikto amžiaus pradžioje, kada Austrijos kunigaikštis Lichtenšteinas įsigijo žemes Auštutiniojo Reino slėnyje ir jas apjungus buvo suteiktas kunigaikštystės statusas, kuri įėjo į Šv.Romos imperiją.  

Kadangi Lichtenšteino teritorija labai maža (160 km2), miestai ir kaimai organiškai ir atsargiai įsilieja į kraštovaizdį. Visą Lichtenšteino kunigaikštystę iš šiaurės į pietus automobiliu galima pervažiuoti per pusvalandį. Nuo Vaduco iki kaimyninio miestelio Šaano tereikia eiti 20 minučių. Netoliese – kaimeliai skendintys gėlėse ir karvių bandos alpinėse pievose. O aukštai kalnuose Trizenbergas, iš kurio galima gėrėtis vaizdais į Reino slėnį, kaimeliais su žaisliniais nameliais, senosiomis pilimis. Iš viršaus atrodo, kad visa kunigaikštystė tilptų ant delno.

 Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

Kunigaikštystės sostinė Vaducas

Šalies sostinė Vaducas apsupta kalnų, o miesto kvartalų viduryje žvilgsnis aprėpia pastoralinį peizažą: pievose šalia gyvenamųjų namų, restoranų ir įstaigų ganosi karvės, horizonte iškyla Alpės. Čia viskas šalia. Nei oro uosto, nei geležinkelio šalies sostinėje nėra, jos centras – rami, ilga gatvė, pagyvėjanti turistinio sezono metu. Kukli kunigaikštystės sostinė nešvyti pompastiškais fasadais ar high-tech statiniais. Architektūra santūri. Miestas pastatytas plynaukštėje, prisišliejusioje prie iškilusio kalno. Spalvingi, kuklūs namai išsibarstę tarp medžių ir sodų, o kalno viršuje tarytum erelio lizdas – kunigaikščio pilis. Vietiniai sako, kad čia vieni kitus pažįsta iš veidų. Visi jeigu ne draugai, tai pažįstami. Kunigaikštystės gyventojai ir juokaudami, ir rimtai patvirtina, kad ir kunigaikščio šeima yra savotiška įžymybė. Kai kurie paskaičiavo, kad kiekvienam 300 ha kunigaikštystės plotui tenka vienas princas ar princesė. Kunigaikštystėje nėra didelių prekybos centrų. Tėvai vaikus veža į atrakcionus, jaunimas vyksta į diskotekas ir klubus užsienin. Šeštadieniais gyventojai vyksta apsipirkti į Šveicariją, rečiau – į Austriją.

 Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

Europos mažylė Li – finansų milžinas

Vertinti nykštukines valstybes pagal plotą būtų tokia pat kvailystė kaip vertinti žmogų pagal jo kūno sudėjimą. Išskyrus savo plotą, kitais parametrais senoji kunigaikštystė aplenkia daugelį didesnių valstybių. Pastarąjį dešimtmetį ši mikro valstybė gali pasigirti aukščiausiu gyvenimo lygiu – BVP vienam šalies gyventojui siekia daugiau nei 141 tūkst. dolerių! Lichtenšteino klestėjimas – valdančios dinastijos nuopelnas. Apie šią šalį dažnai sakoma: „Piniginė Šveicarijoje, o širdis – Austrijoje“. Vos ne pusė dirbančiųjų Vaduce gyvena Šveicarijoje, Vokietijoje ar Austrijoje, o į Lichtenšteiną kasdieną atvyksta dirbti. Juos galima suprasti: čia ir ofisai, ir darbo užmokesčiai kaip pas kosmonautus.                     

Nei jos išvystytas žemės ūkis, nei tikslių pietaisų ar chirurginių instrumentų gamyba, nei elektronikos ar farmacijos produkcija, nei dantų protezų gamyba, o finansinės paslaugos neša aukso kiaušinius kunigaikštystei. Finansų pasaulyje Lichtenšteinas žinomas kaip mokesčių slėptuvė. Gudrūs verslininkai čia įregistruoja savo įmones dėl supaprastintos registracijos ir lojalios apmokestinimo sistemos. Dėl tokių lengvatų Lichtenšteinas gauna šios „nuolaidos“ svarų argumentą į savo iždą.                                                                                  

Patekęs čia pasineri į pasakišką miniatiūrą, vardu „Ramybė“: neskubru, visur tarsi žaisliniai miestai: maži, miela ir meniškai sumanyta, kaip ką tik pradedančio tapyti dailininko. Ne veltui Lichtenšteinas yra viena saugiausių šalių Europoje: čia viskas taip solidu ir teisinga, kad nevalingai pradedi save prilyginti personažui, vaikštinėjančiam po nupieštą šalį, kurioje negali būti trūkumų.

 Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

Tyli laimė vidury Europos

Oficialus šalies pavadinimas - Liuksemburgo  Didžioji Hercogystė.  Tai pasienio fenomenas tarp didžiosios Vokietijos ir didingos Prancūzijos. Negalima sakyti, kad Liuksemburgas neturi nieko savito – turi net savo nacionalinę kalbą – liuksemburgiečių (vokiečių kalbos dialektas su daugybe prancūziškų skolinių). Administracinės kalbos – prancūzų ir vokiečių. Prancūzų kalba daugiau naudojama administracijoje, teismuose, parlamente, mokyklose, o vokiečių – spaudoje ir religinėse apeigose. Pradžioje vaikai mokomi vokiškai, po to – prancūziškai. Juokaujama, kad liuksemburgiečių kalbai dažnai nelieka laiko. Nors Liuksemburgas yra nykštukinė valstybė, tačiau ji pati didžiausia tarp kitų Europos nykštukių. Jos plotas 2600 km2. Automobiliu išilgai per visą šalį galima pervažiuoti per pusvalandį, skersai – per daugiau nei valandą. Dvi-trys valandos – ir išlipi iš automobilio Paryžiuje, Briuselyje ar Amsterdame. Tie, kas čia atvyksta pirmą kartą, stebisi, kaip tokioje nedidelėje valstybėje gali egzistuoti toks įvairus reljefas: upių slėniai ir vynuogynai, vaizdingos kalvos, miškai ir gausybė upelių. Didžiosios Hercogystės sostinė, Liuksemburgo miestas, vienas seniausių Europoje, išaugęs iš senosios pilies, kuri buvo pastatyta ant romėnų tvirtovės griuvėsių. Viduramžių akmens statinių alsavimas jaučiamas visoje šalyje. Pilys ir tvirtovių likučiai išbarstyti, kaip vieversių lizdai, ant Gutlando ir Oslingo – dviejų pagrindinių šalies regionų – daugybės kalvų. Olandų ir belgų aristokratai mėgo čia ilsėtis ir medžioti, laikydami Liuksemburgą savo kraštu, vaizdingu paveikslėliu iš prabangaus kalendoriaus. Nebūtų buvę Vienos kongreso, Liuksemburgas taip ir būtų likęs viena iš Belgijos provincijų. Devynioliktame amžiuje trečdalis Didžiosios Hercogystės gyventojų emigravo į Ameriką, nes iš primityvaus žemės ūkio neprasigyvensi. Bet kai prancūzai atrado geležies rūdos, žmonės ėmė sugrįžti. Atsirado ne tik darbininkai, bet ir bankininkai. Taip iš neturtingos agrarinės valstybės Liuksemburgas virto į šalį Europoje su aukščiausiomis pajamomis, tenkančiomis vienam gyventojui. Be valstybę išgarsinusio plieno Liuksemburgas garsėja bankais. Mažasis Liuksemburgas tyliai gyvena džiaugdamasis savo laime.

 Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

To paties vardo šalies sostinė – Liuksemburgo miestas

Liuksemburgo miesto išplanavimas neįprastas. Sostinė išsidėsčiusi apie tarpeklį. Susiformavo jis Alzetės upės dėka, kuri kažkada buvo galinga upė, dabar paskendusi minkštame smiltainyje, palikusi nuostabų mišką ir įtvirtintą miestą. Šį tarpeklį-kanjoną galima pereiti vienu iš daugybės tiltų, kuriais garsėja Liuksemburgas. Pradžioje, kol Liuksemburgas išaugo, buvo priešingai – tarpeklis buvo išsidėstęs aplink miestą. Galima teigti, kad tarpeklis davė miestui gyvenimą, nes sudarė natūralų gynybinį ruožą. Liuksemburgo įtvirtinimai, tikriausiai, buvo geriausi visoje Europoje – iš  trijų pusių miestas buvo apsaugotas skardžiais ir neprieinamas. Tarpeklio sienos vėliau buvo apiformintos kaip gynybinės sienos. Šių sienų aukštis sudaro penkiolika-dvidešimt metrų. Liuksemburgo tarpeklio dugne – Petruso upės slėnis, dabar čia miesto parkas su Petruso ir Alzeto upeliais, grotomis, katakombomis, gynybiniais įtvirtinimais bei kitomis įžymybėmis. Daugelis turistų laiko būtinybe apsilankyti požeminiuose Bok kazematuose, kur Antrojo pasaulinio karo metu slėpėsi daugiau nei 35 000 žmonių. Liuksemburge nesijauti esąs sostinėje. Kartais atrodo, kad esi už miesto ribų. Sostinėje tylu, ramu, labai švaru. Senieji miesto statytojai turėjo gerą estetinį skonį – sunku patikėti, kad dėdami pirmąjį akmenį pilies statybai, jie vadovavosi tik saugumo prioritetu. Stebina neįtikėtini stačių akmeninių sienų su fortifikacinių įtvirtinimų likučiais vaizdai. Ypač vaizdingai atrodo nedideli daržai, įveisti uolų šlaituose. Uolose iškalti laiptai, kuriais galima pakilti į miesto centrą. Kartkartėmis galima išvysti nedidelį turistinį traukinuką su trimis vagonais, vežantį turistus, pritinginčius vaikščioti pėsčiomis. Liuksemburgas – šiuolaikinis miestas, vienas iš Europos verslo centrų ir kur įsikūrę Europos Sąjungos kai kurios institucijos. Liuksemburgo miestui būdingi kasdieniniai „potvyniai ir atoslūgiai“ – rytaą į darbą iš kaimyninių šalių suvažiuoja beveik trečdalis dirbančiųjų, o vakare miestas vėl ištuštėja.                                                          

 Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

Didžiųjų hercogų rūmai

Jeigu ne vėliava, plevėsuojanti virš rezidencijos, ir sargybinis prie vartų, žingsniuojantis pirmyn ir atgal, niekada nepagalvotum, kad tai valdovo rezidencija. Rūmai nėra pompastiški iš išorės ar spinduliuojantys prabanga. Dabartinis rūmų šeimininkas Didysis hercogas Henri. Ilgiausiai šalį valdė Didžioji hercogienė Šarlotė -  45 metus ir jos valdymo metu Liuksemburgas tapo Europos ekonominiu stebuklu. Dabartinis monarchas, skirtingai nuo savo „kolegos“ iš Lichtenšteino, nesikiša į politiką ir šalį valdo tik formaliai. Šalies gyventojai myli savo valdovus ir jais pasitiki. Mieste daug paminklų, skirtų valdovams atminti. 

Vaizdingas Liuksemburgo miestas: Echternachas

Be Liuksemburgo sostinės yra daug kitų įdomių miestų. Pats gražiausias ir vaizdingiausias  šalies regionas ir to paties vardo senas miestas – Echternachas, išaugęs iš vienuolyno prie sienos su Vokietija. Jis lyg ir miestas, lyg ir kaimas su penkiais tūkstančiais gyventojų. Tūkstantį metų turintis miestas sukaupė tiek vertybių, kad kiekvienas jo statinys vos ne muziejinis eksponatas. Turistus vilioja ne tiek Europai būdinga apsamanojusi gotikinė senovė, kiek viduramžiškos atmosferos nesudrumsčiama ramybė. Šalia vaizdinga vietovė – Mažoji Liuksemburgo Šveicarija. Apylinkių miškai išmarginti takelių, kurie veda prie uolų, krioklių ir kitų gamtos įžymybių.                                                                                     

Liuksemburgas nėra toks populiarus turistų tarpe kaip kaimyninės valstybės – Prancūzija ar Vokietija, bet jis turi savo unikalų žavesį. Jeigu jūs tuo abejojate, pažvelkite į užrašą ant kokios nors pastato sienos: šalies devizą galima išvysti užrašytą visur – „Mes norime likti tokie, kokie esame“. Aplankius šalį, jūs tuo neabejosite.

Novaturo pažintinės kelionės visai šeimai

Kelionės vadovė  Algimanta Diburienė     

Susijusios kelionės