Naujienos
2017-03-09

Palei Jangdzę, didžiąją Kinijos upę

Palei Jangdzę, didžiąją Kinijos upę

Pasauliniai Jangdzės upės rekordai

Žemė –„mėlynoji planeta“. Du trečdalius jos paviršiaus sudaro vandenynų, jūrų, ežerų ir upių vandenys.  Didžiausios pasaulio upės savo vandenis neša kelių valstybių ir net žemynų teritorija, jų ilgis skaičiuojamas tūkstančiais kilometrų. Upių baseinų plotai – milžiniški. Ilgiausios upės teka Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.  Ilgiausia Kinijos upė – Jangdzė (6300 km), kuri nedaug nusileidžia pasaulio „upių karalienei“ – Amazonei ir legendiniam Nilui. Jangdzė – vandeningiausia Eurazijos upė, kuri užgimsta Tibete, aukščiausiai iš visų pasaulio didžiųjų upių – 5500 m aukštyje virš jūros lygio. Jos baseinas - 1,8 mln. kvadratinių kilometrų. Tai beveik penktadalis visos Kinijos. Upėje pastatyta užtvanka ir hidroelektrinė „Trys tarpekliai“ irgi nusipelno didžiausiųjų vardo. Jangdzės upės baseine gyvena per 200 mln. gyventojų. Čia įsikūrę svarbiausi Kinijos kultūros ir pramonės centrai – Šanchajaus uostas, Nankino, Uhano, Čongčingo ir kiti miestai. Jangdzė yra natūrali skiriamoji riba tarp Šiaurės ir Pietų Kinijos.

 Tolimųjų kraštų pažintinės kelionės, Novaturas

Chang Jiang – „ilga upė“

Senovėje Jangdzę vadino paprasčiausiai Jiang. Kaip ir dauguma pasaulio upių, Kinijoje Jangdzės upė vadinama keliais vardais. Skirtingos upės atkarpos turi vietos vardus. Upę vardu „Jangdzė“ klaidingai vadina Vakarų gyventojai, kuris atsirado iš senos perkėlos vardo. Dažnai šį žodį Europos pirkliai ir misionieriai išgirsdavo pirmiausia. Vėliau vardas priskirtas visai upei. Chang Jiang – toks dabartinis kinietiškas upės vardas didžiajai jos daliai, kas reiškia „ilga upė“. Vardas „Jangdzė“ naudojamas tik meniniame ir simboliniame kontekste. Jangdzės upė skalauja dešimties provincijų žemes. Ilgą laiką gyventojams upė buvo žemių sienomis, vandenvietė; jos vandenis naudojo laistymui, kanalizacijai, transportui ir pramonei. Iki dvidešimto amžiaus vidurio per Jangdzę nebuvo nė vieno tilto ir persikelti per upę reikėjo keltais. Keliaujantys iš Pekino į Hangdžou geležinkeliu turėjo sustoti Hanjane, persikelti per upę keltu ir vėl sėsti į traukinį. Toks keliavimo būdas buvo pavojingas ir nepatogus, retsykiais įvykdavo avarijos. Tiltai per upę pradėti statyti susikūrus KLR 1949 metais.  2015 metais buvo pastatytas 81 tiltas ir 5 tuneliai.

Tolimųjų kraštų pažintinės kelionės, NovaturasTolimųjų kraštų pažintinės kelionės, Novaturas

Kruizai upe

Senovėje kelionė sausuma į Sičuanio provinciją buvo sunkus išbandymas, o keliauti upe buvo dar sudėtingiau. Dėl to Jangdzės upės jūreivius vadino vaiduokliais, nes mirtis jų visada tykojo padarius nors mažiausią klaidą. Mada keliauti po Kiniją Jangdzę padarė viena svarbiausių Azijos ir pasaulio upių. Kruizai Jangdzės upe populiarūs ne tik Kinijoje, išgyvenančioje turistinį bumą, bet ir už jos sienų. Didingoji Kinijos upė teka pietvakarių, centrinės ir rytų Kinijos teritorija ir ties Šanchajumi įteka į Rytų Kinijos jūrą. Šiandien kruizai Jangdze vykdomi ne visoje upėje. Jie organizuojami tiek aukštyn upe prieš srovę, tiek žemyn pasroviui. Vidutinė kruizo trukmė Jangdzės upe yra 4-5 dienos. Kruizo kryptis  Šanchajus – Čongčingas  - viena brangiausių. Populiariausia keliavimo upe kryptis – ilgesnė nei 400 km ilgio upės atkarpa tarp Čongčingo ir Ičano. Tai Trijų tarpeklių kraštas, kuris laikomas vienu gražiausių pasaulyje dėl savo unikalios prigimties ir kultūros įžymybių. Tarpekliai - Ciujtanas, U ir Silinas - driekiasi kelias dešimtis kilometrų abipus upės, priversdami turistus alpti iš susižavėjimo. Siauriausias ir trumpiausias yra Ciujtano tarpeklis (8 km). Tarpeklio uolos didingos ir stačios. Šiame tarpeklyje buvo rasti taip vadinami kabantys karstai – kapavietės, esančios ant uolų, aukštai virš žemės. Toks senoviškas laidojimo paprotys būdingas kai kurioms kinų tautelėms (pvz., bo). Žmonės tikėjo, kad kalnai – tai laiptai tarp žemiško ir dangiško pasaulių. Po Ciujtano seka tarpeklis U, kur palei miškais apaugusius krantus iškyla neprieinamos kalnų viršūnės.  Kalnai vadinami „Trys mažieji tarpekliai“. Tarpeklis U žinomas kaip „Didysis tarpeklis“, apie kurio dvylika viršukalnių sukurtos legendos. Pats ilgiausias  ir giliausias iš trijų tarpeklių – Silino tarpeklis (42 km), jį sudaro keli nedideli tarpekliai ir slenksčiai. Tarpeklis garsėja daugybe kalnuotų slenksčių, pavojingomis seklumomis ir sraunia vandens tėkme. Nemažai Kinijos poetų savo eilėse išliaupsino nuostabius tarpeklio peizažus. Beje, Trijų tarpeklių rajonas pavaizduotas ant dešimties juanių banknoto. Kruizo pabaigoje praplaukiama pro užtvankos „Trys tarpekliai“ šliuzus ir patenkama į garsiąją užtvanką. Šalia veikia viena didžiausių pasaulio hidroelektrinių, kuri apsaugo apylinkes nuo potvynių, gamina elektros energiją ir pagerina laivininkystės sąlygas. Nors dažnai šiose vietose kyla rūkas, tačiau vakarais malonu sėdėti kajutės balkone ir gėrėtis mistiniais, rūkuose paskendusiais saulėlydžiais. Laivai plaukia lėtai, kad turistai galėtų mėgautis supančiu grožiu. Vidutinis greitis plaukiant žemyn upe – 29 km/val. ir 16 km/val. - plaukiant aukštyn prieš srovę.

 Tolimųjų kraštų pažintinės kelionės, Novaturas

Kalnų miestas Čongčingas

Populiariausias 4-5 dienų kruizas prasideda Čongčingo mieste. Čongčingo vardas verčiamas kaip „dvigubas džiaugsmas“. Kadaise pirmasis valdytojas du kartus šventė savo nuopelnus kelyje į sostą: pirmiausia jis tapo kunigaikščiu, paskui gavo imperatoriaus titulą. Užsienio turistams miestas dar mažai žinomas ir nepakankamai įvertintas. Čongčingas beprotiškas ir puikus. Tai vienas didžiausių Kinijos miestų. Dabar jo aglomeracijos plotas prilygtų Austrijos plotui. Statybos čia vyksta fantastiniais tempais. Per paskutiniuosius du dešimtmečius  mieste pastatė daugybę naujų tiltų, estakadų, dangoraižių. Senesni nei penkiolikos metų pastatai griaunami, o jų vietoje svaiginančiu greičiu dygsta dangoraižiai. Pagal tviskančių dangoraižių iš stiklo ir betono skaičių miestas nenusileidžia Honkongui, Šanchajui ar Singapūrui. Tačiau Čongčinge dar daug išlikę ir tradiciškų kinų gyvenimo bruožų. Tai vienas iš nedaugelio didžiųjų Kinijos miestų nepaveiktas užsienio įtakos. Čongčingas turi du pseudonimus. Pirmasis – tai „rūkų miestas“, savotiškas Kinijos Albionas, nes nuo rudens iki pavasario pradžios tirštas rūkas yra neatskiriama miesto dalis. Antrasis pseudonimas – „miestas kalnuose“, nes iš trijų pusių jį supa kalnai. Gyventojai gyvena prigludusiuose prie kalnų atšakų namuose, o gatvės stačiai leidžiasi prie upės krantų. Čia išliko senoji Kinija, kur galima pajusti jos autentiškumo kaifą. Yra dar ir trečias neoficialus pseudonimas. Vasarą Čongčingą vadina „viena iš trijų krosnių“ palei Jangdzės upę – temperatūra gali šoktelti per keturiasdešimt laipsnių karščio, o drėgnumas siekia 90-95 %. Kadangi miestas išsidėstęs kalnuose, praktiškai dviračiai ir motociklai nenaudojami. Miestiečiai tam turi ir posakį „it‘s not you who rides a bicycle, but a bicycle rides you“ (ne tu važiuoji ant dviračio, o dviratis važiuoja ant tavęs“). Kalbama, kad dviračiais Čongčinge naudojasi tik trys gyventojų tipai: 1) paštininkai, 2) gerai treniruoti sportininkai ir 3) paprasčiausiai kuoktelėję. Kalnų mieste yra išlikę dviejų ypatingų profesijų atstovų: „bangbang“  - vyrai, turintys storą bambuko lazdą, kurios pagalba  užneša sunkius daiktus į šlaituose esančias buveines, ir modi – kalnų motociklininkai - taksi, kurie užvažiuoja ten, kur neišgali automobilis.

 Tolimųjų kraštų pažintinės kelionės, Novaturas

Vaiduoklių miestas Fendu

Fendu – pirmas kruizinio laivo, plaukiančio į rytus nuo Čongčingo, sustojimas. Anksčiau ši vieta buvo nedidelio senojo miesto su daugybe šventyklų kapaviečių rajonas. Kol miesto dar nebuvo apsėmęs vanduo, apleistos negyvenamos gatvės, daugiabučiai namai ir tuščios parduotuvės keldavo šiurpą tiems, kam teko čia būti. Pastačius Trijų tarpeklių užtvanką, vaiduokliškas miestas atsidūrė po vandeniu, o kalva ir dešimtys šventyklų liko dideliame dirbtiniame ežere už užtvankos. Dalis rajono, išsidėsčiusio aukščiau taip vadinamų „pragaro vartų“, liko prieinama lankytojams. Kaip ir kiti senieji miestai prie Jangdzės krantų, Fendu pažymėtas turtinga kelių amžių istorija. Pasakojama, kad du vyrai – In ir Van, tapę daoizmo pasekėjais, apsigyveno šiose vietose. Ilgainiui In ir Van vardai transformavosi  į jungtinį Invan vardą (kinų kalba - „Tamsos karalius“) ir žmonės ėmė manyti, kad šis miestas  - mirusiųjų vieta ir pragaro valdovo valdos. Kinai sako, kad geros sielos patenka į dangų, o piktos - į Fendu. Kaip kalba legenda, po mirties kiekvienas žmogus atsiduria šiame mieste ir privalo išlaikyti kelis išbandymus kelyje į kitą gyvenimą. Pirmasis išbandymas – tai perėjimas per tris akmeninius tiltus virš kraujo upės. Geras žmogus be vargo pereina tiltus į kitą gyvenimą, blogas būtinai įkrenta į upę. Atsidūrus skaistykloje, iš jos kelio nėra į kitą gyvenimą. O kuo žmogus doresnis, tuo mažiau žingsnių jam tenka padaryti per tiltus. Virš miesto iškyla Min Šan kalnas, kuris, pasak legendos, buvo Mirusiųjų karaliaus namai. Jo garbei ant kalno pastatyta šventykla. Čia galima išvysti statulas ir ryškias freskas, kuriose vaizduojamas pragaras ir ten gyvenančios būtybės. Aplink šventyklą stovi daugybė statulų, vaizduojančių pragaro demonus. Jų paskirtis - gąsdinti nusidėjėlius. Perėjęs alėjas su piktų dvasių statulomis, žmogus patenka į teismą – paskutinę instanciją, kurioje bus nuspręstas jo likimas.

Tolimųjų kraštų pažintinės kelionės, Novaturas   

Kelionės vadovė  Algimanta Diburienė