Naujienos
2017-06-28

Sen Mišelio kalnas: tarp jūros ir dangaus

Sen Mišelio kalnas: tarp jūros ir dangaus

Kai miražas virsta stebuklu

Lamanšo pakrantėje riba tarp Bretanės ir Normandijos, dviejų Prancūzijos provincijų, eina Kuenon (Couesnon) upės vaga. Vietą, kur upė įteka į Sen Mišelio įlanką, žymi granitinė sala-kalnas su stūksančiu ant jos vienuolynu. Tai Mont St.Michel (Šv.Mykolo kalnas), dėl kurio teritorinės priklausomybės nuolat nesutaria bretonai ir normandai, nes upė, pažymėdama provincijų ribą, teka ne  Bretanės naudai. Tam faktui patvirtinti prancūzai net sugalvojo  posakį: „Kuenon išėjo iš proto, todėl Sen Mišelis atsidūrė Normandijoje“. Šį vienuolyną-tvirtovę teisėtai vadina aštuntuoju pasaulio stebuklu. Sen Mišelio kalnas-sala yra unikalus. Pasaulyje vienišam kalnui vidury idealiai plokščios lygumos varžovų nėra: kalnas karūnuojamas rūsčiu vienuolynu ir apjuostas neprieinamomis sienomis; kalnas, priglaudęs viduramžišką miestelį su mažytėmis vingiuotomis gatvelėmis; kalnas, kurį didžiausi Europoje potvyniai du kartus per parą paverčia neprieinama sala, o apylinkių lygumą – šėlstančiu vandenynu. Kelias link jo nepaprastas, tačiau kasmet atvyksta milijonai žmonių, kad nors kelioms valandoms pajustų širdies virpėjimą išvydus šį stebuklą. Didžiausias įspūdis turistui – netikėtas Sen Mišelio kalno pasirodymas horizonte: kai aplink plyti absoliuti plokščia lyguma, apdžiuvusios pievos, jose besiganančios avys, nesibaigiantis vandens paviršius ir staiga vidury tokio melancholiško peizažo, kaip atominis sprogimas, išnyra kalnas su vienuolynu. Iš pradžių negali tuo patikėti, bet artinantis prie jo, Sen Mišelio kalnas iš miražo virsta realiu ir milžinišku akmenų statiniu. 

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Mėnulio ir Saulės sukeliami potvyniai

Romėnų laikais Sen Mišelio kalnas dar nebuvo sala. Niūrią negyvenamą salą tada vadino Kapų kalnu. Galbūt keltai čia laidojo mirusius. Yra kelios kalno atsiradimo versijos. Realiausia iš jų teigia, kad penktojo amžiaus pradžioje po stiprios audros šioje Lamanšo dalyje pasikeitė kranto linija. Dalis kranto nusmego, pakrančių pievas ir miškus užliejo vanduo, po to juos užklojo smėlis. O dvi uolėtos kalvos tapo salomis. Didžiausia iš jų – Le Mont Tombe, kuri dabar vadinama Sen Mišelio kalnu, ir mažoji sala, vadinama l‘ile de Tombelaine („Mažasis kapas“). Dabar Sen Mišelio įlankoje ir išnyra tos dvi salos, o potvyniai šioje vietovėje yra vieni didžiausių Europoje. Kartą per du dešimtmečius galima pasigėrėti „superpotvyniu“, kai potvynio amplitudė pasiekia 14 m (arba koeficientas siekia >100) ribą. Didžiojo atoslūgio metu jūra atsitraukia nuo kranto net 25 km, o prasidėjus potvyniui netikėtai atbėga „žirgo šuoliais“. Suneštas dumblas apie kalną pavojingas, šlapias ir klampus, kurį vandens srautai praskiedžia ir susidaro liūnas. Atoslūgio metu patyrę gidai vedžioja norinčius pasivaikščioti apsinuoginusiu dugnu aplink vienuolyną ar link išlindusių salelių. Didėjant vienuolyno lankytojų skaičiui, devynioliktojo amžiaus 70-aisiais metais Sen Mišelio kalną su krantu sujungė pylimas-kelias. Pastarasis pažeidė natūralią vandens cirkuliaciją įlankoje ir apie kalną pradėjo kauptis dumblas. XX amžiaus pabaigoje kalnas tapdavo sala tik didžiųjų potvynių metu – du kartus metuose. Sen Mišelio kalnas atsidūrė dumblo platybėse. Neseniai pylimas buvo išgriautas ir nutiestas elegantiškas tiltas. Kai didžiojo potvynio metu vanduo pakyla labai arti tilto grindinio, susidaro įspūdis tarytum vaikščiotum vandenyje. 

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

”Jei susiruošei į Kalną, parašyk testamentą”

Kaip pasakoja legenda, Avranšo vyskupui Oberui tris kartus sapne apsireiškė Šv.Mykolas, liepdamas jo garbei pastatyti bažnyčią.Tačiau vyskupas vis abejojo, ar teisingai suprato sapne apsireiškusio šventojo norą, ir statyti bažnyčios neskubėjo. Kai trečiojo sapno metu Šv.Mykolas, primindamas savo įsakymą, pirštu nutvilkė vyskupo kaktą, Oberas suprato, kad privalo paklusti nedelsdamas. Aštuntojo amžiaus pradžioje ant Tombe kalno buvo pastatyta koplyčia. Bėgant amžiams koplyčia išgarsėjo. Ją lankė piligrimai ieškodami Arkangelo globos. Taip Tombe kalnas tapo Šv.Mykolo kalnu. Vienuolynas gimė 966 metais, kada čia įsikūrė vienuolika benediktinų vienuolių. Įsikūrę ant Šv.Mykolo kalno, benediktinai sukūrė ir jo mitą. Metraštininkai aprašė stebuklus ir apsireiškimus kalno viršūnėje taip, tarsi Kalnas ir įlanka būtų biblijiniai. Šioje smėlio, dangaus ir jūros aplinkoje atsirado vienuolynas, labiau primenantis citadelę. Čia dažnai susimaišo žemė, dangus ir vanduo, įgaudami pilkšvą spalvą. Klimatas labai kontrastingas, priklauso nuo metų laikų kaitos: lietinga, dominuoja stiprūs jūriniai vakarų vėjai. Dažnai kyla rūkas, kuris būna tikra katastrofa, nes dingsta bet kokie ženklai, todėl bažnyčios varpai skambindavo kilus rūkui, kad maldininkai galėtų orientuotis aplinkoje. Judantis smėlis rimtas pavojus einantiems. Atėjimas į Kalną nebuvo lengvas, tad sakydavo: ”Jei susiruošei į Kalną, parašyk testamentą”. 

Link „tikėjimo tvirtovės“

Į „tikėjimo tvirtovę“, kaip buvo vadinamas Sen Mišelis, galima patekti praėjus Karališkuosius vartus su pakeliamuoju tiltu. Už jų – vienintelė Grand rue gatvė, besiraizganti aukštyn link vienuolyno komplekso. Gatvė pilna parduotuvių, restoranų, viešbučių, yra merija, bažnyčia ir net kapinės. Nuolatinių gyventojų apie trisdešimt. Jie daugiausia aptarnauja turistus. Miestelis kalno papėdėje žavus, bet istoriniai pastatai čia  daugiausia statėsi iš medžio, todėl devynioliktojo amžiaus pabaigoje prasidėjus turizmui, beveik visi buvo pakeisti naujais. Sen Mišelis – iš tikrųjų, miestelis, o ne uola jūroje. Jis išaugo kartu su vis didėjančiu piligrimų srautu, nes čia atvykusius maldininkus reikėjo pamaitinti ir apgyvendinti. Pagaliau patenkame į vienuolyno teritoriją ir pirmiausia įeiname į bažnyčią, nuostabų statinį, kur persipina romaninis ir liepsnojančios gotikos stiliai. Bažnyčia visiškai tuščia, praradusi visą dekorą. Užtat galima gerai apžiūrėti jos struktūrą ir senąjį akmenų klojinį. Po bažnyčios visu grožiu suspindi kluatras, vadinamas „La Merveille“ („Stebuklas“), kuris buvo skirtas maldoms ir apmąstymams. Kluatras – tai vidinis kiemelis apsuptas dviejų eilių kolonomis ir galerija. Įdomiausia tai, kad jis yra ne ant žemės, o pačiame aukščiausiame vienuolyno išsidėstymo lygyje ir viešpatauja virš kitų vienuolyno statinių. Jeigu ne nuorodos, kur eiti toliau – atrodo, kad savarankiškai niekada neišeitum į Dievo sutvertą pasaulį iš per daugybę šimtmečių statytų klaidžių vidinių vienuolyno patalpų. Per šimtmečius vienuolynas statėsi ir buvo perstatinėjamas, dabar primena didžiulį skuzdėlyną. Galingos abatijos sienos  jau penkioliktame amžiuje tapo kalėjimu – čia buvo įkalinami politiniai kaliniai. Vienuolynas uždarytas 1790 metais. Dėl sunkių įkalinimo sąlygų šis kalėjimas buvo pramintas „Jūrine Bastilija“ - tapo valstybiniu kalėjimu. Prasidėjus „romantizmo epochai“ ir  įvedus “istorinio paminklo“ sąvoką – kalėjimas Sen Mišelyje buvo likviduotas. Vienuolyną grąžino  vienuoliams, o valstybė ėmėsi restauravimo darbų. Laimei, Sen Mišelis seniai liovėsi būti karine tvirtove ir šiandien jo gynybinės sienos ir bastionai turi kitą paskirtį – vaikščioti jais ir žvalgytis į tolumas nuostabu, nepaisant net smarkaus vėjo. Dėl tokių reginių galima ir pakentėti.

Prancūzija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Kelionės vadovė Algimanta Diburienė 

Susijusios kelionės