Naujienos
2017-05-25

Šiaurės Airijos sostinė Belfastas – miestas-siena

Šiaurės Airijos sostinė Belfastas – miestas-siena

Mažai pažįstama sostinė  

Dažnas turistas, Europą išvažinėjęs skersai ir išilgai, savo kelionių kolekcijoje turi „baltą dėmę“ – neaplankytą Belfastą. Sakoma, kad atvykti čia verta vien dėl to, kad tai „paskutinis Europos miestas, padalintas betono sienos“ - nors teiginys nėra teisingas, nes Šiaurės Airijoje yra dar trys tokie miestai: Portadaunas, Lurganas ir Derry. Belfastas – Šiaurės Airijos sostinė ir svarbiausias uostas. Šis miestas „vieną koją“ įkėlęs į Jungtinę Karalystę, o kitą – į Airiją. Jis yra mažiau lankomas nei kiti kaimynai-sostinės – Londonas ar Dublinas. Neverta tikėtis iš Belfasto saulėtų ir karštų dienų bei sauso oro. Belfastas – vėjų ir lietaus miestas, drėgnas klimatas čia nepastovus, neretai apniukusią jo nuotaiką pakeičia saulė. Bet vėsa išlieka, kuri po savęs palieka šviežumo šleifą, įsigeria į praeivius, pastatus ir žalumą, neįtikėtinai vešlią ir ryškią, dėl ko miestas niekada neatrodo „nuogas“. 

Airija, Novaturo pažintinės kelionės autobusuAirija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Skaudi miesto istorija

Ši teritorija Lagan upės žiotyse buvo apgyvendinta jau bronzos amžiuje, apie ką liudija Milžinų žiedas – megalitų grupė, esanti Belfasto apylinkėse. Žemumos buvo labai pelkėtos ir pirmieji gyventojai labiau mėgo apsigyventi ant kalvų. Vėlesniais amžiais jų šlaituose išgaudavo durpes židiniams pakurti, o pirmadienį po Velykų miestiečiai rinkdavosi prie Keivhill kalvos linksmybėms. Iki pat Viduramžių Belfasto vaidmuo airių istorijoje buvo nežymus. Bet 1177 metais čia atvyko anglų-normanų armija vadovaujama Džono de Kursi, kuris dabartinės Castle street gatvės vietoje pastatė pilį. Šešioliktajame amžiuje pilis perėjo britų karūnai. Miestas buvo mažytis – pilis, kelios dešimtys namų ir turgaus aikštė.  Septynioliktojo amžiaus pradžioje šalis pradėta apgyvendinti persikėlėliais-protestantais iš Anglijos. Šį procesą lydėjo vietinių gyventojų-katalikų persekiojimai, ujimas, priespauda. Airiai daug kartų sukilo. Belfaste katalikų buvo vienas kitas, miestiečiai priklausė arba Anglijos bažnyčiai, arba buvo presbiterionai. Belfastas laikėsi airių maištų nuošalyje, tačiau uostamiestis viliojo pirklius. Nuo seno svarbiausias Airijos turtas buvo naminiai galvijai. Iš Belfasto į Angliją ir Prancūziją vyko laivai, pakrauti odomis ir sūdyta mėsa, sviestu ir lydytais taukais. Iš Anglijos vežė anglį ir audinius, iš Prancūzijos – vyną, drobę ir popierių, iš Ispanijos – vaisius, iš Olandijos – prieskonius, o iš Šiaurės Amerikos kolonijų – cukrų ir tabaką. XVII amžiaus pabaigoje į Belfastą atsikraustė prancūzų hugenotai, kurie padėjo pagrindus lino gamybai. Kartu su tekstilės pramone Belfaste suklestėjo laivų statyba. XIX a. Belfastas virto respektabiliu Viktorijos epochos miestu, apšviestas dujiniais žibintais. Atsidarė universitetai ir ligoninės, bažnyčios ir namai vargšams. Klestintis Belfastas buvo vadinamas „airišku Liverpuliu“ arba „tikru Mančesteriu“. Situacija pasikeitė dvidešimtajame amžiuje, kai miestas buvo įtrauktas į skirtingų konfesijų gyventojų nuolatinius konfliktus. Po 1919-1921 metų karo tarp pasiskelbusios Airijos Respublikos ir centrinės valdžios šešios šiaurinės grafystės apsisprendė likti Jungtinės Karalystės sudėtyje. Kitos, įskaitant tris grafystes iš istorinės Ulsterio provincijos, atsiskyrė. Ulsteryje liko gyventi nemažai katalikų. Jie nesutiko likti britų karūnos valdžioje, mieste prasidėjo dažni religiniai konfliktai tarp katalikų ir protestantų. Prasidėjusi konflikto eskalacija 1960 metais įsiplieskė į tikrą karą. Vien tik per „kruvinąjį penktadienį“ 1972 m. liepos 21 d. Airijos Resublikos armija Belfaste susprogdino 22 bombas, kurių metu žuvo 9 žmonės ir sužeista 130. Neramumų laikotarpis (1969-1997 m.m.), pramintas The Troubles, oficialiai baigėsi 1998 m. pasirašius Belfasto susitarimą. Konflikto Šiaurės Airijoje metu 1969–1998 m.m.  žuvo daugiau kaip 3600 žmonių, tūkstančiai sužeista.  Įtampa mieste atslūgo, tačiau graffiti ir piešiniai ant namų sienų neduoda pamiršti senų skriaudų. 

Airija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

„Muraliai“ – „neramumų“ laikotarpio liudytojai

Pačiame neramumų įkarštyje praėjusio šimtmečio septyniasdešimtaisiais Didžiosios Britanijos valdžia nutarė sumažinti konflikto mastą, pastačiusi didžiulę sieną tarp katalikų ir protestantų rajonų. Konflikto pradžioje mieste dar nebuvo gyvenamų rajonų, kuriuose būtų gausiai susitelkę vienos ar kitos konfesijos gyventojai. Susirėmimų metu buvo  padeginėjima, grasinama, vykdomi kiti teroro aktai iš abiejų kariaujančių pusių, kas vertė gyventojus apleisti savo namus. Taip susiformavo etniniai getto, kurie dabar atskirti siena.  Dabar siena nebeatlieka to vaidmens, kokį turėjo dar prieš dvidešimt metų. Dauguma karinių postų panaikinti, vartai atidaryti plačiai. Įdomiausia miesto dalis, kuri primena netolimą praeitį – freskos ir graffiti, didžiuliai gatvių piešiniai ant sienos, pastatų fasadų, pasakojantys apie kovą, jos herojus, aukas ir pagrindinius įvykius. Jie čia vadinami „muraliais“. Trisdešimties metų neramumų („troubles“) istorija visuomet gyva. Ypatingai išsiskiria katalikų pusės graffiti, kuriuose pavaizduoti rezonansiniai to laikotarpio įvykiai, airių nacionalizmo teoretikai ir herojai, airių kovos istorija už pilietines laisves ir tragiški paskutinių dešimtmečių įvykiai, kaip 1981 metų Badavimas, Derry demonstracijos sušaudymas ir kiti. Belfastas, Ulsteris daug metų įkvėpdavo meno atstovus sukurti pilietinio turinio kūrinius. Bono sukurta kultinė daina U2 grupei „Where the streets have no name“. Taip pat “Sunday, bloody Sunday“ U2 grupės kompozicija pašvęsta kruvinajam 1972 metų sausio 30 dienos sekmadieniui, kada anglų karinės pajėgos nukreipė ginklus į taikią Derry gyventojų demonstraciją, žuvo 13 žmonių ir daugiausia paaugliai. Tyrimas truko 40 metų, ir tik 2010 metais britų premjeras Deividas Kameronas atsiprašė airių už šias žudynes. Belfasto muraliai taip pat išreiškia solidarumą su kitomis pasaulio engiamomis tautomis. „Peace Line“ siena ir dabar skiria Shankill protestantų ir Didžiosios Briatanijos lojalistų kvartalą nuo katalikiškojo Falls kvartalo, esančio Vakarų Belfaste. Primindama sunkų Belfasto laikotarpį, nenoriu sukelti nerimasties jumyse. Priešingai, tai yra jaudinanti miesto gija ir svarbu atvykti čia, kad visa tai suprastume ir išgyventume. Turistams problemų dėl saugumo tikrai nėra. Būtina aplankyti Belfastą! 

Airija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

„Titaniko“ turas

Mažai žinomas faktas, kad miesto laivų statyklose Harland & Wolf  1909-1911 metais buvo pastatytas Titanikas. 2012 metais prie Lagan upės krantų iškilo saulėje spindintis „Titanic Belfast“ muziejus, kurio fasadas primena legendinio transatlantinio laivo pirmagalį. Muziejus pastatytas praėjus šimtui metų po laivo nuskendimo. Kaip teigia architektai, kad jo „forma savyje apjungia visus ankstesnius simbolius: krištolą, ledkalnį, žvaigždę ir laivo nosį“.  Tai didingas ir dramatiškas statinys. Jo ekspoziciją sudaro devynios atskiros galerijos: ekspozicija prasideda nuo pramoninio Belfasto miesto aprašymo ir baigiasi ten, kur nuskendo „Titanikas“. Čia įrengtos kompiuterinės instaliacijos, garso imitacijos, specefektai ir „3D grota“. Einant per aukštus, susipažįstama su transatlantiniu laineriu nuo mašinų skyriaus iki kapitono tiltelio. Virtualus liftas leidžia aplankyti laivą per visą jo aukštį. Aišku, jokios autentiškos detalės nerasite. Kitais žodžiais tariant, „Titanic Belfast“ – tai milžiniški dydžiai, didelės investicijos ir didelės ambicijos. Tęsiame kelionę „Titanikas“ aplankydami „SS Nomadic“ laivą, prisišvartavusį šalia „Titanic Belfast“. Tai paskutinis „White Star Line“  laivas, kuris dar tebeegzistuoja. Jis buvo „Titaniko“ keltu Šerbūro uoste, nes laineris buvo per didelis, kad galėtų įplaukti į šį prancūzų uostą, ir prireikė kito laivo, pristatančio keleivius į transatlantinį lainerį. Puiki ekskursija po laivą, kuris išgyveno du pasaulinius karus... Įdomu tai, kad daugelį metų „SS Nomadic“ buvo laivas-restoranas, prisišvartavęs prie Senos krantų Paryžiuje. Gal kam iš jūsų buvo proga tada apsilankyti? Ir paskutinis „Titaniko turo“ etapas – Belfasto Rotušė. Tai didingos architektūros pastatas, šiek tiek primenantis Kapitolijų, esantį Vašingtone, gyventojų pravardžiuojamas „Akmeniniu Titaniku“. Šio statinio išorėje yra memorialinė lenta nuskendusiųjų atminčiai.

Airija, Novaturo pažintinės kelionės autobusu

Kelionės vadovė  Algimanta Diburienė

Susijusios kelionės