Naujienos
2017-11-23

Snieguotoji Laplandija

Snieguotoji Laplandija

Kai ateina gili žiema ir artinasi didžiosios šventės, metas ruoštis į Laplandiją. Ten, toli šiaurėje, kur beveik kiaurą parą tvyro tamsa ir plyti gūdūs miškai, kur termometro stulpelis gali nukristi į neregėtas žemumas, o dangų spalvoja šiaurės pašvaistė, keliautojus pasitinka... šiltas ir jaukus šurmulys. 

Čia, ant poliarinio rato, gyvena Kalėdų senelis, čia statomi ledo viešbučiai ir pilys, čia žmonės vyksta vėl patirti pačių gražiausių baltos žiemos įspūdžių, kuriuos kiekvienas nešiojasi vaikystės prisiminimuose. 

Ankstų rytmetį neaprėpiamose Laplandijos platybėse gali daugybę kilometrų nesutikti nė vieno automobilio. Kelius ir miestus supa kaip pasakose apšerkšniję miškai ir sniego pusnys. Atrodo viskas miega ir žmonių yra tik retai išsibarsčiusiuose miesteliuose, tačiau tai klaidingas įspūdis. Atokiose vietovėse, už dešimčių kilometrų nuo miestų yra įsikūrę gyvūnus, miškus ir beribį kraštovaizdį mylintys haskių augintojai. Jie – tikri gamtos vaikai, kuriems kasdieniniame gyvenime nereikia didmiesčių ir civilizacijos. Tai atstoja laukinė gamta ir augintiniai, kuriais rūpinasi kaip šeimos nariais. Kelias dešimtis, o kartais ir gerokai daugiau haskių auginantys šeimininkai puikiai pažįsta kiekvieną keturkojį ir tiksliai žino jo savybes bei greitai perpranta tą dieną apėmusią nuotaiką. Haskiai kaip žmonės – vieni stipresni ir geriau tinka rogėms traukti, kiti apsukresni ir puikiai vadovauja kinkiniui. Trečiam tą dieną prasta nuotaika ir jis nieko nenori... Augintojai jais rūpinasi ir rengia varžyboms bei ilgesniems ar trumpesniems žygiams rogėmis. Tai darbiniai šunys ir pamatę būrį žmonių netveria džiaugsmu, nes žino, kad netrukus galės tempti roges snieguotais laukais ir miškais. Nenustygstančių haskių būrys nepalieka abejingų ir žmonių – vaikams kiekvieną norisi paglostyti, o pačius mažiausius šunyčius paimti ant rankų. 

Laplandija nebūtų Laplandija, jei šen bei ten tarp medžių kamienų, pakelėse, o kartais ir tiesiog gyvenvietėse nepamatytume šiaurės elnių. Nenuostabu – jų čia gerokai daugiau nei žmonių. Šiaurinėse teritorijose elnius augina senieji šių vietų gyventojai samiai. Kadaise šiaurės elniai juos aprūpindavo maistu, drabužiais, stogu virš galvos ir būdavo susisiekimo priemonė bei vieninteliai draugai šiaurės tyruose. Kai sėdi ramiai mišku elnio traukiamose rogėse ir, regis, girdi lėtai krintančias snaiges, nejučiomis vėl grįžti į gražiausius žiemos prisiminimus iš vaikystės. 

Senovėje buvo keliaujama šunų ir elnių kinkiniais, o dabar tokiose vietose neretai praverčia sniego motociklai. Mums tai pramoga, suomiams – kasdienybė. Greičio mėgėjai lekia sniego motociklais užšalusia jūra, o samis tokia transporto priemone žiemą prižiūri elnių bandą. Kiti vidury žiemos nesibodi kažkur vykti... dviračiu! Sniegas ir šaltis vietiniams gyventojams tikrai nėra įtikinami argumentai atsisakyti kelionių dviračiu gruodžio ar sausio mėnesį. Ne veltui sakoma, kad labiau už viską suomiams reikia kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Laplandijoje gamta nuostabi. Ir žiemos tikros. 

Kelionės vadovas – Mantas Karvelis

Susijusios kelionės