Naujienos
2017-07-04

Strasbūras: prancūziškas subtilumas ir vokiškas pragmatizmas

Strasbūras: prancūziškas subtilumas ir vokiškas pragmatizmas

Strateginė Strasbūro padėtis

Neišskiriama pora – Elzasas ir Lotaringija – visada buvo dviejų dažnai kariaujančių kaimynų trokštamas kąsnis. Strasbūras – Elzaso sostinė, įsikūrusi priešais vokišką Kehl‘o miestą, kuriuos skiria Reino upė. Prancūzijos-Vokietijos siena beveik visur eina Reino upe. Miestas savo istorijoje dažnai perėjo iš Vokietijos Prancūzijai ir atvirkščiai, ir iš abiejų šalių sėmėsi visa, kas geriausia – vokišką tvarkingumą ir prancūzišką subtilumą, katalikybę ir protestantizmą. Strasbūro padėtis pasienyje apibrėžė ir jo veidą. Miestas išsidėstęs Europos centre, prekybinių kelių sankirtoje. Nuolat buvęs ginčytina teritorija ir išgyvenęs daugybę karų, Strasbūras geriausiai iš visų simbolizuoja susivienijusią Europą. Strasbūras, kaip ir visas Elzasas, - akivaizdus skirtingų istorinių procesų įtakos kultūrai, kalbai, architektūrai, virtuvei ir žmonių mentalitetui pavyzdys. Šiuolaikinis Strasbūras – intelektualus centras ir Europos Sąjungos sostinė, taip pat tai didžiausias Prancūzijos upinis uostas. Regione gyvuoja savitas dialektas – elzasietiškas. Miesto centre neretai sutiksi gatvių pavadinimus parašytus dvejomis kalbomis – regiono (elzasietiška) ir nacionaline (prancūzų). 

Miesto išskirtinumai

Strasbūras savo didingumu moka apakinti pirmą kartą čia atvykusį keliautoją. Tai nepaprastai gražus miestas, turintis ilgesnę nei dviejų tūkstančių metų istoriją. Strasbūras išsiskiria kitų šio regiono miestų fone  savo didžiule rožine katedra, gyvomis gėlėmis puoštais senoviniais namais, krantinėmis „Mažosios Prancūzijos“ kvartale. Ilo upė juosia Strasbūrą – tad senamiestis yra pačiame upės vėrinio centre. Fachverkiniai namai – senamiesčio puošmena, gatvės pavadintos poetiškais ir neįprastais senamadiškais vardais: Gydomųjų apsiplovimų gatvė, Skaisčių merginų gatvė, Vynmaišių gatvė – vien tik iš gatvių ir aikščių pavadinimų Strasbūre galima susidaryti sau linksmą pėsčiųjų maršrutą. Atrodo, kad Strasbūras – tai miestas, nužengęs iš gražaus pašto atviruko ir nepasikeitęs sustingo amžiams. Toliau nuo miesto istorinio centro jau yra kitas Strasbūras – iškilmingesnis, oficialesnis, labiau vokiškas – platūs prospektai, plačios aikštės, tariamą išdidumą atspindintys miestiečių namai. „Kitame“ Strasbūre gyventojai paprasčiausiai gyvena ir dirba, o ne vaikštinėja po „didelio muziejaus po atviru dangumi sales“. Pasivaikščiojus po senąjį Strasbūrą ir perėjus į naują miestą šiek tiek šokiruoja toks didžiulis epochų skirtumas. 

Novaturo pažintinės kelionės autobusuNovaturo pažintinės kelionės autobusu

Katedros aikštė

Senojo miesto centrą vadina prancūzišku. Bet kurios viduramžių gyvenvietės centras buvo bažnyčia, todėl ir pasivaikščiojimai, ekskursijos Strasbūre prasideda nuo katedros aikštės. Notre Dame katedra – „virš miesto sklandantis rožinis angelas“ - taip šį statinį poetiškai apibūdino prancūzų poetas Polas Klodelis. Aukšta ažūrinė kompozicija, įmantriai įrėminta bokštelių, pinaklių, smailių, valdingai viešpatauja virš senojo miesto. Katedra stebina didžiuliais dydžiais, ją apžiūrinėti galima ilgai. Fasade – gausa skulptūrų ir dekoratyvinių elementų, viduje – unikalūs viduramžiški vitražai, astronominis laikrodis, sakykla, vargonai. Katedra pastatyta iš rožinio kalkakmenio, kas suteikia jai iškilmingumo ir puošnumo. Vienintelis bažnyčios bokštas – orientyras mieste ir jos atpažinimo ženklas. Geriausias vakarinio fasado apžiūrėjimo taškas – rue Mercière gatvė, į kurią žiūri vakarinio fasado rožė. Su katedra grožiu tarsi varžosi kaimynystėje esantis  gražiausias miesto fachverkas – Kamercelio namas, kuris be įprastos medinės konstrukcijos išpuoštas drožinėtais mediniais pano. Įspūdingas langų skaičius – 75! Kiekvienas aukštas turi skirtingas muzikantų, šventųjų, biblijos personažų skulptūras. Gurmanai gali apsilankyti čia įsikūrusiame vietinės virtuvės restorane. Kažkada prie Ilo upės Rohano rūmuose gyveno Strasbūro vyskupai. Šiandien aštuonioliktojo amžiaus rūmuose galima pasigėrėti ne tik jų originaliais apartamentais, bet ir aplankyti tris pagrindinius miesto muziejus.  

Novaturo pažintinės kelionės autobusu

„Mažoji Prancūzija“ 

„Mažoji Prancūzija“ – tai la Grande Île saloje esančio kvartalo pavadinimas. „Mažosios Prancūzijos“ rajonas tęsiasi nuo Nėrinių gatvės iki Dengtų Tiltų. Ilo upė šioje vietoje išsišakoja į kelias atšakas lyg sudarydama deltą. Kvartalas žinomas daugybe fachverkų, taip pat baroko epochos statiniais. Tai nuostabus miesto kampelis. Benžamino Zikso aikštė – „Mažosios Prancūzijos“ centras, bet šis vardas neturi savyje nieko patriotiško ar romantiško, o labiau proziškas. Kariai iš karo žygių grįždavo ne tik suluošinti, bet ir sergantys. Jie sirgdavo pikantiška liga - sifiliu, kurią regione vadino „prancūziška liga“, paplitusia šešioliktojo amžiaus pabaigoje. Sergančių buvo daug, todėl ir visą kvartalą pavadino „mažąja Prancūzija“, nors pačioje Prancūzijoje tą ligą vadino „neapolietiška liga“.  Ligoninės nebėra, liko tik vardas, kurį šiandien turi kanalais išvagotas senasis odminių kvartalas. „Mažosios Prancūzijos“ kvartale iki besigydančių nuo sifilio gyveno amatininkai, kurių veiklai reikėjo daug vandens: malūnininkai, odminiai, mėsininkai ir kiti. Jų fachverkiniai namai yra šio kvartalo pagrindinė įžymybė. Amatininkai statėsi pigesnius namus iš medienos ir tų statybinių medžiagų, kurios „voliojosi po kojomis“: šiaudai, molis, akmenys. Odminių namai ypatingi – su stačiais stogais, su žiojinčiomis plačiomis angomis ventiliacijai pagerinti - mat, pastogėse džiūdavo odos, kurias pirkdavo kaimyninėje gyvulių skerdykloje. Odminiai šlapias odas dėjo ant nuolaidžių stogų šlaitų, čia jas valė, džiovino saulėje ir po to kabino palėpėse. Greta odos apdirbimo meistrų darbavosi ir malūnininkai. Deja, šiuo metu malūnų išlikusių nėra, jų būta trijų. Audimo fabrikai, kalvės, keramikos dirbtuvės – aktyvi veikla inicijavo miesto suklestėjimą ir gyvenamą kvartalą pavertė pramoniniu. Jeigu toliau paeisite aukštyn pagal srovę, išeisite prie „Dengtų tiltų“. Šie tiltai atliko gynybinę funkciją, aštuonioliktajame amžiuje nuo jų buvo nuimtos apsauginės dangos, o vėliau senuosius medinius tiltus pakeitė nauji, suręsti iš tašyto akmens. Dabar liko tik jų vardas. Šalia tiltų stovi keturi gynybiniai bokštai, anksčiau jų buvo gerokai daugiau. Bokštuose buvo įrengtos kalėjimo kameros. Priešais „dengtus tiltus“ iškyla Vobano užtvanka, kurią pastatyti įsakė Liudvikas XIV, iš karto prijungus Elzasą prie Prancūzijos 1681 metais, norėdamas sustiprinti miesto gynybą. Iš esmės tai užtvaka-šliuzas, kai atidarius uždorius, užtvindomas pietinis įėjimas į miestą ir užkertamas kelias priešui pulti. Viršuje užtvankos yra aikštelė apžvelgti „Mažąją Prancūziją“. Šiandien visi „Mažosios Prancūzijos“ namai gyvenami. Senovė čia palaikoma vokiško išskaičiavimo ir rafinuoto prancūziško skonio dėka. Šis rajonas populiari vieta pasivaikščiojimui. Daug restoranų pasipuošusių kaldintos geležies iškabomis, kanalai, gėlės, suvenyrų parduotuvės šią senojo miesto dalį daro ypač žavią, panašią į lėlių teatro dekoraciją. 

Novaturo pažintinės kelionės autobusuNovaturo pažintinės kelionės autobusu

Vokiškas kvartalas   

Naująjį miestą Strasbūre vadina vokiškuoju. Tai miesto dalis, kuri buvo apstatyta po prancūzų-prūsų karo, kada Elzasas vėl buvo prijungtas prie vokiškų žemių. Čia vokiečiai dėjo dideles viltis ir turėjo didelius užmojus – tai matyti iš plačių bulvarų, eklektiškos architektūros, nes statė tikėdamiesi mieste įsitvirtinti ilgam. Įrengta Kaiserplatz (dabar Respublikos aikštė), pastatyti monumentalūs Reino rūmai turėjo būti skirti atvykusiam kaizeriui apgyvendinti, Nacionalinė biblioteka, Opera, Universiteto rūmai. Tačiau vokiečių planams nebuvo lemta išsipildyti.

Kelionės vadovė  Algimanta Diburienė

Susijusios kelionės