Naujienos
2017-01-05

Venecija... ji žavinga ir magiška visais metų laikais

Venecija... ji žavinga ir magiška visais metų laikais

Venecija... ji žavinga ir magiška visais metų laikais

Venecija... ji žavinga ir magiška visais metų laikais, nepaisant gausybės  žmonių, užtvindančių aikštes, bažnyčias, siaurutes gatveles. Kartą metuose, žiemos pabaigoje, prieš užgavėnes, miestas pražįsta kaip žavinga egzotiška gėlė. Prasideda karnavalas.

Šimtametes tradicijas turinti šventė kasmet žavi Venecijos svečius neįtikėtinai gražiais reginiais. Tai eisenos, spektakliai čia pat, aiskštėse, prieplaukose, kiemeliuose, muzikantai, akrobatai iš visos Italijos  liksmina save ir tūkstančius svečių iš viso pasaulio. Kanalais plaukia išpuoštos valtys, gondolos su daugybe personažų, vakare muzikinius spektaklius ir koncertus paįvairina fejerverkų pliūpsniai. Čia linksminasi ne tik turistai iš kitų šalių, bet ir daugybė italų, suvažiavusių iš Venecijos apylinkių bei tolimesnių regionų.

Vietiniai italai tikina, kad ši šventė bent jau kuriam laikui padeda žmonėms pamiršti rūpesčius, nelaimes, ekonomines problemas. „Kartą per metus pamirštame viską, linksminamės, kitaip gyvenimas neturėtų prasmės”, – kalba jie.

Karnavalas turi seną istoriją. Pirmą kartą jis paminėtas dokumentuose 1094 metais, tačiau jo ištakos – antikos epochoje. Iškilmės dievo Saturno garbei būdavo rengiamos nuėmus derlių ir lydimos masinių pasilinksminimų. Tuomet vargšams šventės metu buvo leidžiama lygiomis teisėmis sėdėti prie ponų stalo kartu su šeimininkais, bet kad klasinė nelygybė negadintų linksmybių, visi savo veidus slėpdavo po kaukėmis.

O Venecijos karnavalas oficialiai pradėtas švęsti XII a. Manoma, kad šventės ištakos siekia 1162 metus, kai Venecija laimėjo karą prieš Akvilėjos valdovą – tada kilo tradicija minint pergalę Šv. Morkaus aikštėje papjauti jautį ir 12 kiaulių, o miesto valdovas pasirašė  įsakymą švęsti.

Ir tik 1268 metais pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose, kalbant apie karnavalą, paminėtos kaukės.

Šaltiniai skelbia, kad ši šventė kaip gavėnios pradžios tradicija siekia XIV a. Nors pats karnavalas nieko bendra su religiniais ritualais neturėjo. Bažnyčia netgi griežtai smerkdavo nežabotas linksmybes ir bandė visokiais būdais jas suvaržyti. Bandant apsaugoti venecijiečių dorovę buvo draudžiama sutemus dėvėti kaukes, eiti su kaukėmis į bažnyčias, vienuolynus, draudė dėvėti tuomet populiarius apsiaustus, nes jie „perdaug patogūs nešvankiai veiklai‘‘. Sugalvota daug apribojimų damoms.

Kaukes venecijiečiai labai pamėgo, jas nešiodavo kiaurus metus  tiek pramogos dėlei, tiek dėl politinės ar finansinės konspiracijos. Buvo pamėgti keli iki šiol karnavaluose populiarūs kaukių tipai: Maro daktaras, Arlekinas, Kolombina, Bauta, Zanni, Moretta, Volto.

Būdavo laikai, kai karnavalas trukdavo daug ilgiau. Kartais jis prasidėdavo lakritį, kartą buvo įsakyta pradėt švęsti spalio 5 d., o kartą net rugpjūtį... Tik baigdavosi Šventė visuomet tuo pačiu metu.

XVIII a. karnavalas Venecijoje tapo ypatingai populiarus visoje Europoje. Pasilinksminti čia atvykdavo tiek kaukėmis prisidengę aristokratai, karūnuotos asmenybės, tiek vargiai sukrapštantys  kelionei. Ir čia, užsimaskavę, pasislėpę po kostiumais, galėdavo pasinerti į nevaldomas linksmybes, įgyvendinti slapčiausias svajones. Šokiai aikštėse ir prabangūs karnavalo kostiumai tapo aukštosios mados pavyzdžiu, o pagrindiniais šventės veikėjais tapo itališkos komedijos herojai. Klasikinėje komedijoje kaukė atspindėdavo pagrindines herojaus savybes, o kiekvienas veikėjas turėjo savo kaukę, būdingą tik jam. Taip atsirado Arlekinas, Pjeras, Pulčinela ir Pantalonė, o nuostabioji Kolombina tapo Venecijos karnavalo simboliu.

Deja, Venecija tuo metu išgyveno ne pačius geriausius laikus. Kažkada buvusi galinga ir turtinga jūrinė miestas – valstybė, atradus naujus kontinentus, Ameriką, jūromis plaukiojantiems prekiautojams pasukus kitomis kryptimis, miestas išgyveno didelį ekonominį nuosmukį. O 1797 m. prasidėjo okupacinis periodas.  Okupantai, baimindamiesi maišto, draudė susibūrimus ir karnavalų rengti nebeleido.

1979 metais Venecijos merija, La Fenice teatro ir Venecijos Bienalės organizaciniai komitetai po 200 m. vėl pakvietė  linksmintis. Vienas iš karnavalo atgaivinimo iniciatorių buvo legendinis kino režisierius Federiko Felini. Net ir jis nesitikėjo, jog vietiniams žmonėms praskaidrinti gyvenimą atgaivintas karnavalas po kelių metų sutrauks daugybę smalsuolių iš viso pasaulio ir padės miestui užsidirbti. Buvo dedamos pastangos atgaivinti ir senąjį kaukių gaminimo meną ir technikas.

Venecijos karnavalas kviečia kasmet pašėlti 12 dienų. Tada į gatves pasipila arlekinai, pakaruokliai, arkangelai, gvardiečiai, didikai, karaliai... Nuostabiausias pasaulio miestas tartum sugrįžta į senus, nuostabius laikus.

Metai iš metų į šventės programą buvo įtraukiami seniau tradiciškai kiekvienai konkrečiai dienai skirti renginiai, turintys labai senas istorines šaknis: angelo, erelio skrydžiai, Marijos dienos dailiausios merginos rinkimai, godolų paradas Didžiuoju kanalu ir istorinės sporto varžybos.

Dabar kiekvienais metais renkamos drąsios merginos, kurios, pasidabinusios sparnuotais  kostiumais, lynais nusileidžia nuo 99 m. Šv. Morkaus varpinės balkonėlio į aikštėje esančią sceną.

O gražiausioji dama renkama iš 12 pretendenčių. Tai paprotys, susijęs su viduramžius siekiančia „Delle Marie” švente – ji simbolizuoja Venecijos mergaičių, pagrobtų Istrijos piratų, išlaisvinimą. Gondolininkai ant pečių į aikštę įneša dvylika Venecijos gražuolių. Šio konkurso nugalėtoja tampa grožio konkurso „Mis Italija” dalyve.

Šv. Morkaus aikštėje yra rengiami teatro spektakliai, po to karnavalo šventė pasklinda po siauras Venecijos gatveles, tiltus, kanalus ir krantines, lydima muzikos ir šokių.

Skirtingai nei daugelyje kitų vietų, karnavalas Venecijoje apima visą miestą – kostiumais pasipuošę žmonės užpildo visas gatves, aikštėse rengiami koncertai ir spektakliai, magų, žonglierių, akrobatų, klounų, mimų ir gyvačių kerėtojų pasirodymai, leidžiami fejerverkai, Didžiajame kanale vyksta valčių ir gondolų paradas.

Senoviniuose Venecijos rūmuose rengiami pokyliai ir privatūs priėmimai. Į juos galima patekti tik iš anksto pasirūpinus kostiumu ir bilietu, kurio kaina svyruoja nuo 100 iki 1000 eurų. Garsiausias jų – ponios Antonios Sautter rengiamas Dožų pokylis.

Kas negali ar nenori taip išlaidauti, gali čia pat pakeisti savo įvaizdį tiesiog pas gatvėje dirbančią grimerę, pasidabinti kauke ir linksmintis kiek širdis geidžia.

Šventei artėjant į pabaigą, renkama gražiausia kaukė ir deginama šiaudinė baidyklė – tai simbolizuoja gamtos atsinaujinimą. Bažnyčios varpų gaudesys skelbia gavėnios pradžią.

Kiekvienais metais daugiau nei pusė milijono turistų iš viso pasaulio, šios stebuklingos šventės gerbėjai ir tiesiog romantikai atvyksta į Veneciją pasimėgauti užburiančia karnavalo nuotaika. Tai reto grožio renginys, kuriame kiekvienas gali pasijusti lyg sugrįžęs į spalvingą ir aistringą praeitį.

Eilę metų karanavalo programos būdavo paremtos tam tikra tema. Šių – 2016 metų tema – Kūryba mene ir tradicijose. Šventei vadovaus naujas meninis vadovas Marko Makapani, kuris žada daug modernių techninių inovacijų, daug tonų aparatūros, daug siurprizų. Jis nori paneigti mitą, jog Venecijos karnavalas – tik masalas turistams, proga užsidirbti. Jis žada tikrai labai aukšto meninio lygio festivalį, kur be tradicinių kaukių ir kostiumų galėsime pamatyti ir išgirsti daug puikių atlikėjų pasirodymų. Tai bus nuostabiausias reginys akiai ir sielai. 

(Raimonda Juškevičiūtė) 

Susijusios kelionės