Pakruojo dvaras, Rūmai

Žemaitija – etninis regionas dabartinėje Šiaurės vakarų Lietuvoje iš kitų regionu išsiskiriantis visuomet savo autentiką labai saugojusiais, bei savo kilme besididžiuojančiais Lietuvos gyventojais. Keliaujant po Žemaitiją dvarai bei muziejai pasakos jums apie žemaičių kultūrą bei tradicijas nuo seniausių laikų, o aplink stūksantys piliakalniai primins kadaise čia stovėjusias pilis ir visa tai supanti Žemaitijos gamta, įkvėps prisiminti senovės mitus ir legendas.

Kraštovaizdis. Šis kraštas labai kalvotas, gerokai daugiau pelkių, glūdumų ir gūdumų. Vaizdingiausi Žemaitijos plotai – tarp Telšių ir Šilalės iškylančios kalvos su greta tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ežerais. Žemaitijoje randasi mitais ir legendomis apipinti aukštesnieji Lietuvos kalnai, tokie kaip Šatrija ar Medvėgalis.

Kulinarinis paveldas. Žemaitijos regiono išskirtinumą rodo iš esmės tik jiems būdingi tradiciniai valgiai: kastinys, kruštinė ar pusmarškonė košė, cibulynė, spirgynė, šutinys, kanapių taboka, kanapinis pienas, kanapių rasalas. Žemaičių virtuvėje patiekalus populiaru gardinti kmynais.

Išskirtinumai. Žemaičiai neretai apibūdinami, kaip orūs, užsispyrę bei narsūs žmonės, kurie labai didžiuojasi savo kraštu ir noriai apie jį pasakoja kitiems. Šio krašto architektūra viena mažiausiai paliestų sovietmečio reformų, dėl to čia galima rasti autentiškų religinių statinių, ieškoti originalių talentingų kalvių kūrinių.

Ką pamatyti. Žemaitijos nacionaliniame parke kaip niekur kitur Lietuvoje gausu archeologinių bei mitologinių paminklų. Rekomenduojama nepraleisti progos apsilankyti Žemaitijos sostinėje Telšiuose ir pažinti miestą įsikūrusį ant septynių kalvų. Viešint šiame krašte verta aplankyti ir paslaptingąjį Šatrijos kalną bei nepravažiuoti pro naujai atgimusią Biržuvėnų dvaro sodybą.

Dzūkijos etnografinis regionas yra Lietuvos pietrytinėje dalyje ir dar dažnai vadinamas Dainava. Šis kraštas būtų sunkiai atpažįstamas be savo skambių dainų, miškų, grybų, uogų bei įstabaus kraštovaizdžio.

Kraštovaizdis. Dzūkija labai miškingas regionas ir gali pasigirti itin švariu oru. Jam tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas – Dainavos giria ir plyti didžiausia Lietuvos teritorijoje esanti pelkė – Čepkelių raistas, o Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta – Aukštojo kalva. Tad neverta abejoti, kad dzūkai tikrai gali didžiuotis savo gamta.

Kulinarinis paveldas. Dzūkų virtuvė neįsivaizduojama be grybų patiekalų, tokių kaip grybienė, marinuoti grybai, troškinti kelmučiai, bandelės su grybais. Taip pat tradicinėje dzūkų virtuvėje sutinkama grikinė boba, ant kopūstų lapų kepti blynai, raugintų kopūstų barščiai, šiuškės, prėskučiai, spanguolių kisielius.

Išskirtinumai. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų, laukų ir Užnemunės dzūkus. Sakoma, jog ryškiausios dzūkų charakterio savybės – draugiškumas ir svetingumas, tačiau priduriama, kad tas draugiškumas baigiasi ten, kur prasideda grybai: tikras dzūkas niekada neišduos, kur grybai dygsta.

Ką pamatyti. Dzūkijos nacionalinis parkas vis dažniau vilioja Lietuvos gyventojus mėgstančius aktyvų poilsį gamtoje. Keliautojus pėsčiomis, dviračiais ir baidarėmis vilioja pažintis su etnografiniais kaimais, architektūros ir gamtos paminklais, grybais bei uogomis turtingi miškai, pačios srauniausios upės Lietuvoje. Visus vandens procedūrų ir pramogų mėgėjus kviečia Lietuvos SPA sostinė – Druskininkai.

Aukštaitija tai pats didžiausias ir nesuklysime pasakydami, kad ir pats įvairiausias Lietuvos etnografinis regionas, kurį norint pajusti tikrai neužtenka kelių savaitgalio dienų. Regionas užima rytinę bei šiaurės rytinę Lietuvos dalis ir pasižymi žaliuojančiais miškais, spalvingomis kalvomis, upių vingiais bei ežerais.

Kraštovaizdis. Vaizdingiausios Aukštaitijos vietos galima sutikti regiono rytuose – čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Be įspūdingų vandens telkinių, Aukštaitija tikrai gali didžiuotis ir kvapą gniaužiančiomis kalvomis, istoriją menančiais piliakalniais, legendine Labanoro giria ar seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu, o šiaurė Aukštaitijos dalis itin garsėja karstinėmis įgriuvomis, kurios tikrai vertos pamatymo.

Kulinarinis paveldas. Tikras aukštaičių virtuvės pasididžiavimas – miltiniai patiekalai, tačiau šio regiono populiariausi gaminiai, plačiai vartojami ir visoje Lietuvoje – ruginė duona, blynai, virtiniai, koldūnai, baltas sūris. Be blynų, pagardintų įvairiais priedais, aukštaičiai visada pasižymėjo ir šiandien populiariais konditerijos gaminiais – burnoje tirpstančios aukštaitiškos spurgos, žagarėliai ar mielinės tešlos bandelės su svogūnais bei lašiniais.

Išskirtinumai. Aukštaičiai garsėja darbštumu ir išradingumu – lipdo, drožia, mezga, pina. Šio regiono žmonės taip pat žinomi ir savo unikaliomis senovinėmis dainomis – sutartinėmis, kurios įtrauktos net ir į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Ką pamatyti. Atostogaujant Aukštaitijoje tikrai verta nepraleisti galimybės išsimaudyti giliausiame Lietuvos ežere ar perplaukti patį ilgiausią, nepatingėti užlipti bent ant vieno iš daugybės šiame regione esančių piliakalnių, apsilankyti observatorijoje ir galvoti norus stebint krentančias žvaigždes, paklaidžioti Labanoro girioje ar išmėginti kelionę siauruku.

Sūduva, Suvalkija, kitaip vadinama Užnemune, – tai Lietuvos dalis, esanti kairiajame Nemuno krante, pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje. Jos gyventojai vadinami suvalkiečiais, sūduviais, užnemuniečiais. Suvalkija (Sūduva) – tai regionas esantis pietų-pietvakarių Lietuvos dalyje.

Kraštovaizdis. Suvalkija įsikūrusi prie Lenkijos sienos, kairiajame Nemuno krante. Šis Lietuvos regionas pasižymi lygumomis ir besidriekiančiais Šešupės, Rausvės ir Širvintos upių slėniais. Tačiau Vištyčio regioniniame parke yra ir aukštų kalvų, bei žaliuojančių mišku.

Kulinarinis paveldas. Suvalkiečių virtuvės išskirtinumas – mėsos gaminiai: naminis skilandis, rūkyti kumpiai, dešros. Šio regiono virtuvė garsėja neįprastais maisto deriniais – barščiai su auselėmis, antis kepama su vyšniomis, meduoliai pagaminti iš aitriųjų miltų, veršienos kumpis keptas su krienais. Suvalkiečių virtuvė neįsivaizduojama ir be bulvinių patiekalų: šaltanosių, švilpikų, didžkukulių su varške ar grybų įdaru, vėdarų.

Išskirtinumai. Nors iš suvalkiečių dažnai pasišaipoma, kad linkę viską skaičiuoti, jie patys tai neigia. Netgi įsižeistų šykštuoliais pavadinti. Suvalkiečiai moka pinti įspūdingus šiaudinius sodus, drožinėja medį, audžia juostas, kuria šiuolaikinio meno projektus. Iš Suvalkijos kilo cepelinai, kurie vėliau tapo Lietuvos nacionaliniu patiekalu.

Ką nuveikti. Lankantis Suvalkijoje verta neaplenkti krašto dvarų, kurių šiame regione daugiau nei kitur Lietuvoje. Tai naujam gyvenimui prikeltos vietos, kur šiai dienai vyksta koncertai, įvairūs renginiai, parodos.

Mažoji Lietuva, tai unikalus, mažiausias Lietuvos etnografinis regionas, kuriam priskiriamos bene unikaliausios šalies vietos – Kuršių nerija, Nemuno delta, Rusnės miestelis, išskirtinis Minijos kaimas, Ventės ragas. Nors vokiška kultūra ir suteikia šiam kraštui unikalumo ir išskirtinumo, tačiau neretai Mažoji Lietuva yra siejama su Žemaitijos regionu.

Kraštovaizdis. Vaizdingiausia Mažosios Lietuvos vieta yra Kuršių nerija, garsėjanti smėlio kopomis, pušynais, pajūrio ruožu, nuostabia pamario krantine ir senaisiais kaimais. Dėmesio verta ir Nemuno delta žavinti pamario nendrynais, Kuršių mariomis ir vaizdingąja Rusne.

Kulinarinis paveldas. Mažosios Lietuvos virtuvė neįsivaizduojama be šių pagrindinių patiekalų – neskustos bulvės, burokėliai, rauginti kopūstai ir mirkalai: su kanapėmis, spirgučiais. Šio regiono gyventojai garsėja mokantys gerai ruošti mėsą – avis, kiaules, žąsis. Šiai dienai Mažojoje Lietuvoje karaliauja žuvys. Lankantis šiame krašte būtina paragauti žuvienės, vietinių išvirtos ant upės kranto.

Išskirtinumai. Antrojo pasaulinio karo metais Mažoji Lietuva buvo laikomas vokiečių kraštu, karo pabaigoje sugriautas ir siaubingai suniokotas miestas, šiai dienai tarsi naujai atgimęs ir puoselėjantis savo tradicijas ir kviečiantis pažinti skaudžią šio krašto istoriją, papročius ir gyvenimo būdą. Niekur kitur Lietuvoje nesutiksite geresnių laivų statytojų, ar tinklų pynėjų, nei šiame krašte. Nėra ko stebėti, kadangi būtent čia pagaunama daugiausiai žuvų ir verdama bene skaniausia žuvienė.

Ką nuveikti. Mažosios Lietuvos regionas garsėja unikaliu nacionaliniu parku – Kuršių nerija, kuris Europoje dar vadinamas vienintele dykuma Europoje. Ne veltui šis gamtos perlas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Didžioji dalis Kuršių Nerijos paplūdimių turi mėlyną vėliavą. Atostogaujant Mažojoje Lietuvoje verta aplankyti ir Senąjį Rusnės miestą, Mingės kaimą, kurio pagrindinė gatvė yra upė, Ventės ragą su ornitologine stotimi. apžiūrėti senuosius uostus ir švyturius, mažiau žinomus, bet ne mažiau įspūdingus dvarus. Jei mėgstate vandens sportą – keliaukite į Svencelę, kur puikios sąlygos išmėginti jėgos aitvarus.